#papathings

Tėvavimas savo esme yra šokinėjimas aplink ir laukimas. Visad darai arba vieną arba kitą.
Geriausiai tai suprantu stovėdamas už tualeto durų, laukdamas leidimo užeiti bei sutvarkyt mažiaus pasiekimus. Jokie skubinimai. Klausinėjimai: „Ar jau?“. Nepadės. Reik laukt.

Atsidarius betkurios influencerės mamytės puslapį sužinau, kad jos vaikučiams geriausias dalykas yra X. Ir taip kasdien vis naujas X.
Žinau, mano mažiams geriausia yra tai ką jie SUTINKA: valgyt; nešiot; avėt. Nes kai nesutinka ir ožiuojas, man prasideda X laikas.

Žinot filmą Ted? Kur atgija žaislinis meškinas?Vakar mažius pasiguldė lovon panašų padarą. Vėliau prisiminė, kad reikia ant puoduko ir tualetan nusivilko gauruočių. Pasodino ant unitazo. Po viskam kartu grįžo į lovą.
Tai jei ką dėl mažiaus keiksmų kaltinsiu meškių.

Kad vaikiai ėda tėvų kantrybę, jokia naujiena. Rodos tai įrašyta mažių darbo instrukcijoj. Bet jie taip pat graužia ir kitus. Išėjom pasivalkiot. Už tvoros ant mūsų pradėjo amsėt vilkšunis. Vienžo, šuniui pabodo lot, o mažius dar kelias minutes stoviniavo prieš tvorą.

Kai vaikiai užsigauna ir ateina paguodos, dažniausiai užtenka paprasto paglostymo bei magiško papūtimo į sopulį. Nuo tokių mažų atvejų gydimo įtiki esąs tikras healeris.
Bet kaip tenka nusivilti savim ir sava magija susidūrus su rimtesniu skausmu ar liga.

Turėjom svečių. 4 suaugę. 4 mažiai. Balansas. Apie daug ką pakalbėjom.
– Už ką balsuosit? Mes tai…
– Atsargiai, nukrisi!
– Galvoju pirkt telefoną. Ką manot apie…
– Spjauk! Nevalgyk šito!
– O man buvo toks nuotykis…
– Padėk! Užgausi svečius.
Gerai… parėkavom.

Kadais močiutė priekaištavo, kad sunaudoju per daug tualetinio popieriaus. Ot šiknius! Tada pradėjau taupyt tų laikų deficitinį resursą.
Dabar manieji mažiai tris kartus nuleidę vandenį, vamzdžiais pasiunčia ne tik popierių, bet ir keliasdešimt litrų brangaus vandens.

Mandagūs vaikiai glosto vaikdirbių širdis. Tai jie paduodami pasako ačiū. Tai patarnauja paprašyti. Viskas faina, bet… Jie sveikinas veik su visais. Kas išmokė?! Dabar per juos man tenka pasisveikinant linksėt nepažįstamiems ar pusę lūpų burbtelt „labas“.
Nepratęs.

Kol vaikiai maži skalbinių rūšiavimas lengvas darbas. Dydis išduoda savininką, paprasta suskirstyt.
Bet ateis metas kai svarstysiu kam priklauso vienas ar kitas daiktas. Kieno čia kojinės? Išnaudosiu proga, kol lengva rūšiuot, prisipirksiu triusikų su pimpačkiukais.

Susirašinėju su draugu. Pasiteirauju kaip ano gyvenimas. Jis be jokios gėdos ir sarmatos išpoškina, kad viskas nuostabu. To paties paklausia manęs, o aš guodžiuos esąs pavargęs ir įsitempęs.
– Vargšelis, – užjaučia draugas.
– Tai, kad ne. Per turtus ir negaliu pailsėt.