#papathings

Rytinis susiruošimas darželiui kartais atrodo kaip madų šou. Vaikių dažnai reikia įtikinėt dėl kiekvienos garderobo detalės.
– Žiūrėk kokia… – pauzė, nes greit nesugalvojau kaip įvardint neaiškų piešinuką ant kojinės, – baisa-pabaisa.
– Sesė? – perklausė mažius.

Kartais baisiausi nuogąstavimai išsipildo anksti. Bijau, kad užaugę vaikiai tarnaus kokiam kultui ir bus ne patys geriausi žmogai.
Tai mažius tarsi pajutęs mano baimę, užsimaukšlino popierinį maišą it keistą kepurę ir progiesmiu, monotoniškai rėkdamas bėgiojo ratais.

Tyli kiaulė… daug prikiaulina. Kol mažę rengiau, puošiau darželiui, papuoštas ir paruoštas vaikius dingo iš akiračio. Karts nuo karto išgirsdavau šaukštelio skambtelėjimą it būtų maišomas gėrimas puoduke.
Radau mažių šaukšteliu bekapstantį ant kilimo kavos tirščius.

Mažius mane durina. Jau įsitaisę lovoj, o jis staiga:
– Niam nia – stojasi ir eina į virtuvę.
Bandau pavalgdint vaikių. Trys kąsniai ir baigias balius.
Tada jis pradeda žaist virtuvės šefą. Jau antrą vakarą užkandžiauju kaladėlėm.
Tokios tad tėvo ir sūnaus vakarienės.

Vaikių ganymas primena kompiuterinį žaidimą, kur įveikus etapą gauni naują, sunkesnį lygį ir prieš tave stojantis bosas būna stipresnis. Mes visad kovojam su dviem.
Dabar vat sugalvojo, kad kieme kiekvienas pasileis į skirtingas puses.
Kur sustingdymo kerai kai jų reikia?

Vaikių transportavimas atskira tema. Visos kėdutės, daiktų krovimas, niekai palyginus su pačia kelione.
Karšta. Kondiškė vos veikia. Eismas intensyvus. Truputį pavargęs. O gale dainos. Netiksliai išsireiškiau. Balso ribų testavimas ir vairuojančio tėvuko glušinimas.

Su tais vaikiais visad taip. Kokioj šeimos šventėj sėdi persikreipęs. Akys į mažius, burna į lėkštę, o užpakalis pasiruošęs šuoliui. Tačiau viską pakeičia JIS – vaikiškas baseinas. Vaikiai patys tarsi prilimpa prie vienos vietos. Neištrauksi mėlinlūpių tirtukų.

Tėvavimas pilnas emocinių nesąmonių. Nuo begalinės meilės, dažniausiai kai vaikiai miega, iki pykčio šiems prabudus ir užsimanius kokio žaislo.
Išvažiavo. Liko tėvas tuščiuos namuos. O viduj, jau po kelių valandų ima kirbėt mylinčio ir laukiančio nerimas bei baimės.

Man įdomu. Kaip gyvena darželių auklėtojos, kurios turi darželinuką? Kai po darbo grįžta namo ir pasitinka mažius, jos džiaugias, kad galės pailsėt? Nes kas čia yra su vienu pabūt. Ar auklėtojas apima jausmas, kad parsinešė darbo į namus ir teks dirbt viršvalandžius?

Tikrai prisikalbėsiu. Gal netyčiom visą turtą atiduosiu. Gal belinksėdamas pasirašysiu kokiai avantiūrai.
Mažius pradeda po truputį pliurpt. Klesteli priešais ir kažką labai įtikinamai pasakoja, o aš supračio neturėdamas tik linksiu ir pritariamai mykiu:
– Mhm. Aha.