#papathings

Stengiuos ir vaikiams neprimetinejų lyčių stereotipų. Nebandau ramint mažiaus sakydamas esą „vyrai neverkia“. Neatiminėju iš vaikės mašinyčių tardamas, kad „mergaitėms netinka“. Bet nesusivaldau ir seniukui pasakau, kad ans vyresnis brolis ir turėtų elgtis protingiau.

Žinot empatinį skausmą, kuris nusmelkia kūną pamačius kaip kas nors užsigauna?
Tai mane tėvaujant nudiegia toks paranojinis empatinį skausmas. Matau vaikį bėgantį nuokalnėn ar svirduliuojant lipantį laiptais, o pats jaučiu kaulų lūžius, nusibrozdinimus ir gūzus.

Tik brangiausioji išvažiavo iš kiemo, čiupau gražiausią merginą už parankės. Parskubėjęs namo nusimoviau vestuvinį žiedą ir palikau ant spintelės. Dabar jis tik maišys. Puoliau gamint gražuolei pietus bei nepakartojamą vakarienę.
Taip prasidėjo mano ir dukros diena.

Ką daryt su vaikių menais? Rodos reikia saugot visus piešinius, gaminukus, lipdinukus, bet mažiai tokio amžiaus, kad jų produkcija primena neišmestas spalvotas šiukšles.
O ką daryt su pieštukais apipaišytais baldais? Dažais nupeckintais drabužiais?
Nėr tiek vietos.

Atsiradus mažiam didžiausias iššūkis yra ne bemiegės naktys, o naujų tėvų nemokėjimas gyvent lėtai ir greitai.
Viskas, kas tau nepatinka vyksta labai greit, o viskas, ką planuoji vyksta lėtai.
Pavyzdžiui, ilgai puoši, rengi, o jie pabėga ir akimirksniu išsimuzoja.

Yra muzikinių takelių skirtų nusiraminimui. Tai ten lyja, tai ten miškas, jūra ošia. Visa tai ramina, bet žinau, kad reikia tėvams skirto takelio.
Ten turėtų būt miegančio vaikio alsavimas, ramaus valgymo prie stalo garsai ir užsidarančių darželio durų trinktelėjimas.

Vaikį kviečiu vienąkart. Jokios reakcijos. Antrą, galvos nepasuka. Trečią, garsiau, nulis sveikų. Tenka eit, baksnot.
Bet jam atkeršis mažė. Nes vaikiui sumanius pažaist su sese, nėr šansų, kad ji atbėgtų pirmąkart pašaukta.
Tad aidi kiemas:
– Sese. Sese! SESE! Ateik!

Vaikių garderobas kelia dvejopus jausmus. Vieną vertus noris išpuošt, išdabint angeliukus, tačiau kita vertus, tie velniai rija arbūzo gabalus nekramtydami ir viskas trykšta ant marškinėlių.
O tada jie apkabina savo tėtį.
Klausimas: kam man gražūs ir nauji drabužiai?

Keliaunant visąlaik dairaus traktorių, mocų ir kaip išvengt karo ant galinės sėdynės.
Brangiausioji pamato motociklą:
– Žiūrėkit! Dėdė, – atkreipia vaikių dėmesį.
– Pala?! Koks dėdė? Mažiams gi mocus rodom, – pasimetu.
– Dėdė! Dėdė! – džiugiai skanduoja galinė eilė.

Mano kovinis kibiriukas – mažė, toliau varo nestabdydama. N-tos eilės puskei tol dalino antausius, kol ši pasidavė ir susirado kitų draugų. Kieme vaikė ant čiuožynes „baksnoja“ prieš ją stovintį vaiką, kad ans greičiau leistų jai pramogaut.
O šiaip žydraakis angeliukas.