#papathings

Mažius jau susiranda draugelių, tad pradeda rastis ir kvietimai į žaislo brolių senstelėjimo šventes. Patarkit, man du komplektus žaislų pirkt? Vieną dovanot, o antrą namuos, prieš balių su vaikiais ištestuot? Na kad maniškiai nenorėtų savos dovanos slapčia parsinešt.

Dažniau girdžiu kaip vaikiai drausminami, nei kad skatinami. Kodėl kieme skamba tik: „Stop! Neik. Nedaryk. Nelaižyk šaligatvio!“?
Gal reik pradėt šūkaut ant visos kaiminystės: „Ačiū, kad dalinies! Bravo, gerbi svetimą nuosavybę! Šaunuolis, dar nesusikalei su sese!“?

Šiam pandemijos siautuly vienas dalykas yra labai keistas. Tai darželiai. Palikti vaikiai viens per kitą duodas, maišos. Po to, tokį nučiupinėtą palikuonį parsivedu namo. Iš kito darželio paimu panašiai numinkytą vaikę. Tad gali būt, kad turiu kontaktą su puse miesto.

Menat tuos laikus, kai ne ten pastatyti telikai transliuodavo sniegą ir gyvatės šnypštimą? O tada dėl nežinia ko transliacija susitvarkydavo? Mano mažius toks telikas. Pusdienį neaiškiai burbuliuoja, o tada šast, pasipila rišlūs, aiškūs sakiniai. Po to vėl belibirda.

Norėčiau pasigirt savo mažiais, bet jūs gi žinot. Pasidžiaugsi ir jau kitą akimirką viskas aukštyn kojom. Dar pasidalinčiau darželio auklėtojos pagyrimais, bet geriau patylėsiu subinę suraukęs. Į klausimą „kaip sekas vaikiams? “, lakoniškai atsakysiu: „normaliai“.

Vaikiams augant, nebespėju. Atsilieku. Vis galvoju, kad jie to ar ano nemoka ir bandau nevėkšliškai jiems asistuot, nors anys jau ir patys geba šaukštą burnon įsidėti.
Ir taip su visais. Prie komandos prisijungė auklė, tai aš noriu prižiūrėt savo mažius mokėdamas jai.

Mūsų šeimoj gimtadieniai išsimėtę. Vaikių žiemą, t.y. metų pradžioj. Vaikdirbių – rudens siautuly.
Vienžo, mes jau susitaikėm su mintim, kad pripučiamoj pily nepašokimėsim, baliaus lauke nepaturėsim.
Nebent… globalus atšilimas, arba persikelsim į pietų pusrutulį.

Kai kalbuos apie vaikius su kitais tėvais, mintyse junginėjas dvi lemputės. Pirmoji: „O dieve, mano mažius tokių nesąmonių nedaro, kaip gerai“. Ir antroji: „O velnias, jie dėl tokių menkniekių parinasi, žinotų ką išdarinėja maniškis. Pakrauptų.“
Stroboskopas galvoj.

Yra anekdotas, kur kalbas du žydai ir vienas teiraujasi, kaip gi elgiasi draugo vaikai. Antrasis atsako: „Tarsi būčiau dievas“. Klausėjas pasimeta ir susilaukia paaiškinimo: „Nieks manęs neklauso, patarimų nepriima, bet vos tik ko prireikia, iš kart kreipias į mane“.

Iš savo darželio laikų pamenu, kad nemėgau pietų miegot. Ant šilto pieno stiklinėj susidarydavo bjauri plėvė. Vieną rytą grupeliokas taip nenorėjo eit į grupę, kad net kojom, rankom buvo įsirėmęs į durų staktą.
Įdomu ką iš darželio laikų prisimins mano sodinukai.