#papathings

Gyvenimas su vaikiais – nuolatinė kova. Prižiūrint ligoniuką dalyvavau pavieniuose susišaudymuose. Grįžus iš darželio mažei prasidėjo aktyvus karo veiksmai. Mūšis dėl vežimėlio kontrolės. Pjautinės dėl paskutinio sūrelio gabaliuko ir kautynės bibliotekoj dėl knygutės.

Vienam anekdote sakoma, kad tikrai keiktis neišmoksi tol, kol nepradėsi vairuot.
O mano vaikiai jau artėja prie amžiaus, kai pradės suprast per daug. Tad stengiuos, valdaus. Užlindus kokiam nekolegiškam skiauteriuočiui garsiai pasipiktinu taip:
– Na kas per ko-ko!

Ji atėjo. Nieks jos nelaukė, nekvietė, o ji ėmė ir atėjo. Su neaiškia sloga, nežymiai temperatūra bei pakrenkštėjimais. Liga namuos įsitaisė ant sofos.
Na tai deginsim tėvadienių ir atostogų dienas saugodami darželį nuo vaikio. Po to sėsim ant biuletenių. Mažių gi du.

Vaikis parke užsimanė stumt sesės vežimėlį su lėle. Akimirką jaučiaus nejaukiai: „Bernas, ir su lėlėm žaidžia. Ką žmonės pagalvos?“.
O tada nušvito. Va kodėl taip stebimės, kad vyrai normaliai nepapauja (t.y. papauja, bet ne taip). Per mažai vaikystėj žaidė su lėlėm.

Jauni kaimynai romantiškai prie žvakių vakaroja balkone, gal net kalba apie ateitį, vaikus. Žiūrėdamas pro langą galvoju: „Atverti langus? Paleist į kiemą vaikių vakarinį alasą? Ar pagailėt jaunatviškos aistros, negadint naktinių planų?“.
Negailestingas aš, atidariau.

Susijaudinusiam vaikiui reik pasakyt kokią ans emociją jaučia. Ar tai pyktis, baimė, nerimas. Bet ar patys suprantam savo jausmus? O kas jei vaikis jaučia egzistencinį nerimą? Laikinumo baimę?
Nuo tokių minčių man kyla gyvenimo prasmės krizės.
Tad sėdim abu sukrizėję.

Vaikių migdymas yra iššūkis. Kol atkakli sistemą. Kol išsiaiškini kas patinka, kas ne. Vienžo, baigia mažiai ir užaugt. O tada tik šnai ir susimainom migdomaisiais… vaikiais. Vėl hackint. Vėl aiškintis kaip parguldyt mažių, kad dar liktų vakaro teliką pažiūrėt.

Tik po dviejų savaičių supratau koks stebuklas mus ištiko. Ne ne, nesilaukiam trečio turto paveldėtojo.
Supratau, kad du kartus suplanavom ir du kartus susitikom du draugais, kurių rankos taip pat nukarstytos mažiais.
Dabar planuojam trečią… susitikimą, susitikimą.

Pimpačkiukai patinka vaikiams ne dėl geltonumo ar durnos kalbos. Ne. Jie patinka, nes elgias kaip mažiai. Tiksliau, kaip brolis ir sesuo. Iš pradžių susikibę už rankų draugiškai laksto varydami tėvus iš proto, o po to tik – Šnai! netikėtas smūgis ir prasideda.

Gyvenimas su vaikiais primena komedija. Tiesa, ne visad per nuovargį susiprantu pažvengt.
Migdau mažę, niūniuoju lopšinę. Ji pradeda man pritart:
– Aaa – kartoja mane. O tada staiga sušunka: – KOJA! – ir nusispardo antklodę.
Taip lopšinės pažadina visus mūsų namuos.