#papathings

Supratau kuo vaikiai ir vaikdirbiai panašūs. Pasirodo visiems reikia, kad viskas vyktų pagal juos. Suplanuoji dieną, mažiai ima ir sukakoja viską. Erzinies, pyksti. Vaikiai prisisvaigsta kaip turi būt sudėlioti žaislai, užklotos lėlytės. Neduok die kažkas bus ne taip.

Karts nuo karto pagaunu save bandas sudrausminti vaikius, bet vidury sakinio užsikertu, nes pagalvoju: „A ko čia jiems aiškinu? Gi koks skirtumas. Niekam nieko neskauda. Nieks nelūžta. Tegul žaidžia kaip jiems atrodo geriausia.“.
Viršininko inercija. Bile pareguliuot.

Mažė labai rūpestinga. Visad ateina mūsų paguost ir nesgrabnai paglosto. Ji išmokė brolį žaist su lėlėm, jas su sodint, paguldyt. Tačiau mažės žaislų migdymo žaidimas primena šaltakraujišką žmogžudystę, kur miegančią auką rūpestingos rankytės uždusina su antklode.

Gyvenimas su vaikiais it aiškiaregio darbas, nes reik apgalvot kelis žingsnius į priekį. Reik numatyt kur pasileis vienas, o kur susiruošė užsidirbt guzą kitas. Reik nuspėt ir patraukt daiktus su kuriais mažiai galėtų viens kitą talžyt.
Žinokit, prastai sekas dirbt.

Tas vyriškas noras pasimieruot. Visad įdomu kieno didesnis, geresnis, galingesnis. Niekur tai nedingsta ir tėvaujant. Jei tik užmatau kokį tėčių su mažium, pradedu matuot. Kiek laiko, kaip žaidžia. Ar pas jo papavimas geresnis už maną? Ar man reik truputį pasistiebt?

Su diediškais smegenais normaliai nepapausi. Jie visai negeba multitaskint. Tik dabar suvokiau, kad jei bandau apie kažką kitą galvot, ne vien apie mažius, prasideda chaosas. Vaikiai irzlėja, nes pajunta padalintą dėmesį, aš nervuojuos, nes normaliai nieko nesugalvoju.

Mažė kartais taip subobeliškėja, kad baisu. Sėdi ant bordiuro, rūšiuoja rudeninius lapus. Tokia susikuprinus
turgelio moterėlė. Staiga jai už nugaros sulojo šuo. Atsisukus į šunėką atloj atgal, kad žinotų. Kažką burbtelėjus po nosim pratęsia rudeninių lapų rūšiavimą.

Sako, palaukit dažniau rankas. Ką? Dar dažniau? Pats stebiuosi kaip dar savo rankomis naudojuos. Tai snarglį nuvaliau, tai seilėtekio upelį nubraukiau, tai apsisiojo užklupus reikalui, tai didelį reikalą likvidavau.
Jei dažniau rankas plausiu, tai tik tai ir darysiu.

Su brangiausiąja, kai dar neturėjom vaikių, mažiukus, vos išmokusius vaikščiot, vadinom grybais. Tiesą sakant tebevadinam.
Su senuoju mažium išėjom sodan gamtos tyrinėt. O ten šungrybiai. Tai primokiau vaikių lazda tuos grybus daužyt.
Vienžo, kažkoks grybų karas.

Kol vaikiai duodas ir negaliu akių nuo jų nuleist, sudarinėju sąrašą darbų, kurių imsiuos jiems sumigus. Pagaliau jie miega. O galvoj to sąrašo nebėr. Sėdžiu tuščia galva, svarstau kuo čia užsiimt. Tada vaikiai pabunda ir prisimenu visus planus. Tai matyt kitąkart.