#papathings

Ilgesni savaitgaliai kartais būna sunkūs. Aš brangiausiąjai:
– Mažiai baigia suėst paskutinius nervų likučius.
– Gerai… – ramiai tarsteli.
– Kodėl? – pasimetu, tikėjaus užuojautos.
– Baigs valgyt tavo nervus, gal tada pradės valgyt normalų maistą.
Nėr to blogo…

Vaikiai jaučia keistą priešiškumą tvarkai. Brangiausioji siurbia kambarį. Iš paskos sliūkina mažiai. Vienas su trupančiu sausainiu, kitas vis numeta obuolį.
Prieš siurbdama laiptus uždarė vartelius. Mažiai subėgo zirzt ir urgzt prie tvoros, it zombiai iš Walking dead.

Brangiausiąjai rodau pirktas knygas:
– Fantastinė. „Blade runner“ filmas yra jos ekranizacija. Kitą pirkau, nes dabar skaitau tų pačių autorių fantastinį romaną.
– Vien fantastika.
– Nu ne. Trečią apie gerus brolio ir sesers santykius.
– Tai ir sakau. Fantastika.

Mažė iš sandėliuko nugvelbusi obuolį laksto po virtuvę. Vaikiui taip pat prireikė. Išlėkęs iš sandėliuko iškėlęs rankoj maivos su… bulve. Prasideda bulvės ir obuolio lakstynės. Siautuly daržovė kažkur nurieda.
Namuos, tamsiam užkabory, partizanauja vieniša bulvė.

Mus, šių laikų tėvus, vis gąsdina ekranais. Sako, neleiskit vaikiams žiūrėt youtubų ir telikų. Skaitykit knygas jiems ir dėl savęs. Rodykit pavyzdį. Pasiimu kindlą ir suprantu, vėl žiūrys į ekraną. Tai kaip nuo jo pabėgt? Darbas, pramogos ir knygos – viskas ekrane!

Aišku noriu, kad abu vaikiai pamirštų sauskelnes. Bet tos spūstys tualete, kai abiems reikia vienu metu ant puodo. Turim mes du sostus, bet vis tiek… Vienas kuičias, kitas tempia kartu visą žaislyną, o mes su brangiausiąja stovim, bo nėr kur prisėst, stebim procesą.

Surenkam pižamuotus apsiblauselius nuo sofos, lėtai nusliūkinam į miegamuosius, o tada prasideda…
Jiems ką? Lovos veikia it koks energetinis gėralas? Nes užmatę patalus, vaikiai išprotėja. Reik šokinėt, lakstyt bei tampyt žaislus.
Tėvukai tokiai klastai nepasiruošę.

Gal galit paaiškinti, kodėl kai vaikius pridirba, na taip normaliai pridirba sauskelnėn, ir jam pasiūlomos užpakalio spa procedūros, pirma reakcija – kikenant bėgt šalin?
Ar mes senstelėję pamiršom kažkokį gyvenimo džiaugsmą, kurs pasirodo lakstant su pilnom kelnėm?

Sėdi mažoji ir savarankiškai valgo sriubą. Pusė jos nubėga per palaidinę. Bandymai stabdyt sriubos bėgimą bevaisiai. Seilinukas netinka. Rankšluostį šalyn.
– Kiaulė! – nesusivaldau.
– Kiaulė. – džiugiai pakartoja mažė ir bekeldama šaukštą sėkmingai darkart apsidrebia.

Kaip gerai, kad dabar turim visokių technologijų. Įtariu, kad vaikių muzikiniai skoniai skirsis. Nes jau dabar viens sako „noriu“, kitas vos išgirdęs šaukia „ne!“.
Kaip mano tėvai kankinosi kai namuos skambėdavo The Prodigy, Pompa, Uzi, jaunas Selas ir dar DJ Bobo.