#papathings

Kelionės su mažiais turi savo žavesio. Per trumpą kelionę vaikis gali sugalvot nusiaut batus, nusimest kepurę, nors jau tuoj lipt. Bet niekas neprilygsta mažių susodinimui į mašiną. Kol pirmą rišu prie sėdynės, antras visu kūnu prisiglaudęs prie automobilio jį laižo.

Gražūs daiktai ir vaikiai sunkiai suderinama. Sofa nupeckiota. Ant sienų jau primeninta. Kilimas… taip pat.
Bet labiausiai įsitempiu matydamas mažių lekiantį link teliko, kur jis užsimojęs žaislu bando paspaust jutube filmukus, it tai būtų lietimui jautrus ekranas.

Būna tokių darbų, kurių negali daryt, nes vaikiai ateis bendraut ir baisiai, trukdys, bet negali jų atlikt ir kol jie miega, nes triukšmingi.
Tekdavo laukt tinkamo momento… Anksčiau. Dabar gi, vaikdirbius gelbėja darbas iš namų, viską pasidarom per pietų petrauką.
DIN – darbas iš namų

Kaip ir pusė pasaulio stebėjau JAV prezidento rinkimus. Tai noriu paklaust, ar čia man vienam taip atrodo?
Donaldo pasisakymai tokie mažvaikiški ir primityvus, kad visai nestebintų jei tokiais paistalais mėtytusi koks septynmetis, bet čia diedas kuriam virš septym.

Visi bruzda dėl kaukių.
O jūs pabandykit su kauke pabėgioti paskui mažių ant paspirtuko, kurs jaučia kaifa nuo greičio. Dar primeskit, kad varot su aprasojusiais akiniais vidury gatvės ir nė velnio nematot.
Tokiems atvejams turi būt padaryta įstatymu numatyta išimtis.

Vos tik baigias šiltas sezonas, suaugeliai puola sportuot ir ruošt kitos vasaros pliažinį kūną.
O kaip mažiai? Jiems nori nenori prasideda treniruotes vos tik oras atvesta. Tos storos striukės ir sunkūs batai. Kiekviena minutė lauke pilna puškavimo ir pasipriešinimo.

Mažiai visą naktį duodas, vartos. Patys normaliai nemiega ir kitiem neduoda. Vienas zirzteli, kitas suverkia. Šokinėju iš miegų, patarnauju.
O kai ateina laikas keltis darželin, fig tu juos iš lovos išversi. Nors, tiesą sakant, ir pats ne baisiai energingai atsikeliu.

Kartais atrodo, kad mūsų, vaikdirbiu, jau nebereikia. Vaikiai patys viską pasidarys, gražiai pažais, už rankyčių susikibę eis miegot. Jie gi mums sako: „Eik ten! Ate.“ .
Mes nedurni. Nesitraukiam. Žinom, dar negreit… Ai va, jau pradėjo kaltis dėl šešėlio ant sienos.

Patinka vaikių entuziazmas ir užsispyrimas kažką darant. Jie naiviai tiki, jau mokã, jau galí, kad net neleidžia padėt.
Tad tenka stebėt nesėkmingą kelnių movimasi. Vieną klešnę pavyksta užsimaut, bet ne ta puse ir išvirkščias.
Mano kelnių movimosi patirties nereik.

Visi vaikdirbiai turi sąrašą žmonių, kuriuos laisvai pasiųstų šunims šėko pjaut.
Aš ten nukreipčiau vaikiškų pižamų su siaurom galvos skylėm dizainerį, elektronikos su nenutildomais garsiniais signalais gamintoją bei persisukusių automobilinių kėdučių diržų autorių.