#papathings

Pasakojo, o aš klausiaus it anekdoto. Trimetis iki nukritimo žaisdavo su lipnia juosta. Karpydavo, klijuodavo. Tai šeimai lipni juosta buvo pirmo būtinumo prekė.
Dabar stebiu savo mažius, kuriems lipdukų klijavimas yra atrakcija. Brangoka atrakcija. Tai gal juostos?

Jūs man papasakokit kaip pavyksta su vaikiais dirbt iš namų? Įsijungiau kompą. Panaršyt. Atvarė vienas. Sukas aplink, šnai pirmu taikymu paspaudė perkrovimo mygtuką. Kompas startuoja. Prisijungiu. Antras jau tyko užu kompo per laidus eina.
Todėl nafig, imu biuletenį.
#papathings

Savo gimtadienio proga nupirkau vaikiams knygutę. Dabar apsižiūrėjau, kad „Katų, katu katutes“ dainelė yra apie žentą ir uošvienę.
Šis geras fruktas. Močiutė kepa bandelės, o jis šast pinigų vaikiams, kad tie pyragų prirytų.
Vienžo, nei vienos dainelės apie santarvę.

Kai mažiai pradeda suprast ką kalbi, tenka valdyt bazarą. Reik patylėt arba pameluot.
Nori mažė sulčiukų, o mes, skupydlos:
– Nėr. Baba, – meluojam susisukę.
– Né. Baba, – kartoja vaikė. Pauzė. – Isvaziaavo.
Tad mūsų namuos išvažiuoja saldainės ir kiti skanumynai.

Pagaliau paaiškėjo kaip vaikiai veikia. Pasirodo, jie viens kitą vampyrina. Dabar aišku kodėl nuolat klausia: „Kur brolis/sesė?“. Tikis energetinės puotos.
Mažė dieną be jėgų namuos trynės, bet grįžo brolis ir atkuto.
Blogiausia, kad juos reikia viena nuo kito saugot.

Vieni tėvai nori savo vaikiams duot to, ko patiems trūko. O aš noriu duot daugiau to, ko turėjau apsčiai. Nuo mažumės esu priklausomas nuo nugaros glostymo, tad pasirengęs šį malonumą dalint ir mažiams. Bet vienam kutena, kitas neturi tiek kantrybės išbūt visą seansą.

Augant vaikiams daraus baikštus. Atlekia išskėstom rankom, puola glėbin. O pats galvoju: reik apsaugot jautrias vietas, kad neįspirtų; ar tikrai mažius nori būt apkabintas; rankos jo švarios, neišpurvins?
Bet vis prasileidžiu. Tai vienas, tai kitas dalykas nutinka.

Ruduo nelinksmas metų laikas tėvaujantiem, ligų sezonas. O šiemet tai iš vis. Tad visi darželinukų tėvai tik ir monitorina savo vaikius. Ar ne per karštas, ar lengvai alsuoja, a ko toks pavargęs, išblyškęs?
Nuo tokio intensyvaus stebėjimo rodos, kad pats jau sergi.

Patinka kai viskas eina pagal planą. Vaikiai pavalgo. Pamiega. Kelias. Ir jau galim varyt?
Ot ir ne! Sėdim susipakavę ir susiruošę ir laukiam kol mažei praeis bloga nuotaika, nes mažu persimiegojo, o gal nori valgyt, o gal paprasčiausiai ne ta koja iškėlėm iš lovytės.

Prašo brangiausioji:
– Paduok vandens. Iš gertuvės – patikslina.
– IŠGERTUVĖS?
– IŠ-GER-TU-VĖS! Jeee! – pasigauna kalambūrą meilė.
– Jee! – džiugiai ir bais energingai prisijungia vaikis su maže.
A ko jie čia taip džiaugiasi? Kibo jau turi patirties apie kurią nežinom?