#papathings

Žinot, aš nežinojau kas per daiktas yra greitosios pagalbos priimamasis kol neapsivaikavau. Tai dabar ir nežinau, ar čia mano vaikystė nenormaliai saugi buvo, ar labai gyvenime sekės, ar tėvai tingėjo vežt manydami, kad iki vestuvių vis vien užgis.

Menat, kai vaikystėj padarydavom kokį šūdeliaką ir kišdavom visiem rodyt. Tėvai paslėpdavo TAI pasiekimų aplanke. Šedevras nokdavo metus, kitus kol vėl jį atrasdavom, tada apimdavo: „kas čia per š..!?“ jausmas.
Mano vaikiai save saugo. Liepia man piešt ant jų lapų.

Vaikius reik mokyt vogt, nes prineša į namus visokių nesąmonių, po to reik tėvams kentėt.
Suprantu, kai iš darželio atsineša žaisliuką, lipduką ar kokį nieką. Bet kam tempt į namus slogą ir po to dar ja užkrėst mane?! Nesuprantu.
Nemokšiškumas ir mokymo spragos.

Pasakymas „laižyt medų per stiklą“, man visad buvo kažkokia nesąmonė. Iki šiandienos. Vaikis bandė patirt snaigių gaudymo liežuviu malonumą laižydamas pirmyn, atgal vitrininį virtuvės stiklą.
Dabar sprendžiam ar jau valyt langus, dar palaukt kitos pūgos.

Darbe vyksta planavimas ateinančioms savaitėms.
– Na, tai kas kokius ir kada laisvadienius suplavot? – klausia vadovas. – Papa, planuoji ką nors?
– Aš neplanuoju, laisvadieniai ir biuleteniai planuoja mane.
Vaikiai su slogom savaitgalį. Kokį planą sekmadienis atneš?

Vidury nakties išgirstu, kad kitam kambary, per miegus zirzia mažius. Tyliai skubėdamas keliuos ir varau. Pakeliui gerai trinkteliu koja į kampą. Pašnibždom susikeikiu. Nušlubuoju į mažiaus citadelę sužinot, kad ans nenori tėvo, jam reik motinos.
Šlubuoju atgal.

Vidury nakties išgirstu, kad kitam kambary, per miegus zirzia mažius. Tyliai skubėdamas keliuos ir varau. Pakeliui gerai trinkteliu koja į kampą. Pašnibždom susikeikiu. Nušlubuoju į mažiaus citadelę sužinot, kad ans nenori tėvo, jam reik motinos.
Šlubuoju atgal.

Jau antrą vakarą su brangiausiąja susitinkam nešini drėgnais skalbiniais prie džiovyklos. Prisiminėm laikus kai skalbdavom tik kartą per savaitę.
Perfrazuojant ir papildant vienos skaitytojos mintį: „gyvenimas su vaikiais, tai trupiniai, myžalai… ir skalbiniai“.

Mes čia truputį savizoliavomės. Aga, truputį, tris savaites. Kai kas persirgo, pirštais nerodysim – BRANGIAUSIOJI, ir pabėgo darban.
Likusių liga, atrodo, kad nekabino.
Jei klausdavo kaip mūsų sveikatos. Sakydavau, kad vienintelis negalavimas – užnisantys vaikiai.

Pasakoju draugui kokias knygas planuoju skaityt. Užsimenu apie „Palikit vaiką ramybėj“ laukiančią savo eilės.
– Ane? Vaiką ramybėj? Kiek mes mažiam sakom: „eikit, žaiskit“. Tai ne, vis ant sprando lipa.
– Jo, reikia knygos vaikiams „Palikit tėvus ramybėj“.
Svajojam.
#papathings