#papathings

– Papas! – rėksmingai pareikalauja mažius ir atsisako eit miegot.
– Koks dar papas? – pasimetu.
– Papas! – keliskart reikliu tonu kartoja atžala.
Einam ieškot papo. Vaikis iš žaislų krūvos ištraukia PikAPO modelį.
Dūžta gašlios fantazijos namuos rast besimėtantį papą.

Sūnų reikia išmokyt visokių diediškų dalykų. Šiandien vat, susiradom tvoroj skylę ir grožėjomės nuo mūsų akių paslėptais… traktoriais.
Vienžo, mokau principų, kur pritaikys ne mano reikalas*.
* kai pilnametis; nepažeidžia kitų asmenų teisės į privatumą; nepagauna.

Paauglystėje nesupratau, ko tėvai parinas, kai ilgai negrįžtam, kol vienąkart pačiam teko vėlų vakarą laukt gimdytojų.
Dabar suprantu, kad brangiasiųjų laukimas su baime jiems išvykus, yra senėjimo dalis. Ne gana, kad tėvaujant peršikinėji dėl visko, tai dar ir šitai.

Vaikių vedimas į darželį per pandemiją įdomus. Stovėdamas prie ugdymo įstaigos durų išsikvieti edukologijos profesionalą, kad ans mažius paimtų ir paedukuotų kelias valandas. Vakarop ateini, skambteli ir gauni jau išedukuotus palikuonis.
Galėtų dar į namus pristatyt.

Per video skambučius visad pasitikrinu ar fonas paslėptas. Nes už mano nugaros tikras Neapolis – skalbinių džiovyklė su triusikais ir kitais apatiniais ir viršutiniai dažnai stovi.
Kaip sakoma, nenoriu nešt tokiu dalykų į viešumą.

Mane small talkai apie orą, savaitgalį biesina. Į juos nesiveliu. Tačiau radau savo silpnybę. Jau kelintą kartą pagaunu save, kad kai šneku su papaujančiu kolega, pokalbį užvaldo vaikiai. Pasiguodžiam dėl ligų, darželių ar auklėjimo ypatybių.
Diediški pliurpalai.

Draugystės pradžioj brangiausioji nuo pat ryto kurdavo vakarienės meniu. Iki pietų svarstydavom trečią variantą. Galų gale, vakare valgydavom kažką kitą.
Dabar vaikiams sugalvot nors vieną patiekalą yra tokia kūrybinė kančia, kad abu raitomės agonijoj vien pagalvoję.

Turi 2+ vaikius ir prasideda neaiškūs karai. Tai ne taip paprašė, tai ne taip pažiūrėjo, tai šiaip iš meilės vožė per galvą.
Nesibaigiantis tarpininkavimas ir konfliktų gesinimas.
Bet kartais, su riebaluotom rankom prie puodų, belieka išreikšt tik gilų susirūpinimą.

Aplink tik rankšluosčiai, kremai, akiniai nuo saulės, smėlio kibiriukas, krūva žaislų ir šniokščia vanduo. Ko ne atostogos?!
O vat ir ne atostogos. Eilinis vaikių prausimas.
Neklauskit dėl akinių. Neturiu atsakymo, bet besiprausiant jų reikia abiem mažiam.

O tai daug tokių, kurie turėdami vieną ar daugiau vaikių, karantino metu sugalvojo pasidaryt dar vieną? Ar kaip tik, šis laikotarpis ir izoliuotas pasibuvimas su šeima, suveikė kaip nemokama kontracepcija?