#papathings

Kiekvieną vakarą su vaikiais aptariam rytdienos planus.
– Ryt eisit į darželį, o mama su tete eis į darbą.
– Ne! – nesutinka mažoji.
– Kas ne?
– Aš eisiu į darbą. Mama į darželį.
– Ką darysi darbe?
– Būsiu Elza, – pareiškia dukra.
Teks aiškint kaip veikia monarchija.

Pirmąkart gimstam iš mamos. Antrą kart gimstam susitikę su savo vaikais. Abi šios gimtys sudėtingos, kažką viduj perkeičiančios.
Dėkoju savo ir savo vaikių mamoms, kad man padėjo gimt tiek daug kartų. Ne tik išvyst šį pasaulį, bet ir pamatyt jį naujai.
Ačiū už meilę.

Jei pakvietė į balių, tai galimos dvi būsenos. Arba tu sėdi prie stalo. Arba… ne. Iki vaikių maniau, kad pastarasis variantas išaugamas, t.y. tik mažiai bėga nuo stalo.
Klydau. Mažų vaikių tėvai prie stalo veik nesėdi.
Bet mažiai paauga ir net torto sulauki sėdom.

Būna tokios dienos, kai mažiai irzlūs ir pikti. Pats nusikalęs ir bejėgis, o iki migdymo liko dar kelios valandos. Juk būna? Ir tada, tam erzely noris griūt ant grindų, gerai paisterikuot kelias minutes, apsisnargliuot verksmingai, o po to nueit žiūrėt savo serialo.

Mažoji reikalauja kažką paduot.
– Sakyk: „Tėti, prašau paduok“ – mokau dukrą.
– Duok.
– Sakyk: „prašau paduok“.
– Duok.
– Sakyk: „prašau“ – visai nuleidžiu kartelę.
– Pašau.
– Sakyk: „Tėti, prašau paduok“ – bandau laimę darkart.
– TĖTĖ, DUOK!
Kur vis dingsta „prašau“?

Vaikiams labai svarbu pasidarė išsiaiškinti, kas ką jiems padovanojo ar davė. Klausinėjimai nesibaigia. Vis vardinu dovanotojus, giminiečius bei šeimos draugus.
Nežinau, mažu kokį pliusų-minusų sąrašą sudarinėja. Gal bando nustatyt, kuris prietelius dosnus turtuolis.

Žinokit, as nepakartojamas, afigenas tėvas, kai… vaikai leidžia. O kai neleidžia, tai aš prastas tėvas. Ožiuojuos, rėkauju, pykstu. Vat lygiai kaip, kad mažiai… Žinos kaip man neleisti būt afigenu.

Ne, nu bet jie nenugalimi. Susipykom dėl tvarkymosi, visas kambarys nusėtas žaislais. Iš to siuto, surinkau viską ir paslėpiau maišuose sandėliuke. O jie… O ką jie? Susirado kažkokią šiukšlę, pakabą bei snarglį ir toliau sau, lyg niekur nieko, žaidžia, pramogauja.

Papavimas – didelis minų laukas. Vienas neteisingas sprendimas, žodelis ir tu jau personalizuotam pragarėly.
Balionai yra gerai. Pripūsti ir užrišti balionai dar geriau. Tačiau kodėl nusprendžiau vaikiams pripūst vieną ir parodyt kaip juokingai šis paleistas skraido?

Tėvavimas pilnas beprotiškų nutikimų.
Abu vienu užsimano ant puoduko. Susodinam pagal geriausias šių dienų tradicijas, saugiu atstumu, kad nesusimuštų. Vaikiai suokalbiškai susižvalgę ima vienu balsu rėkt.
Beprotiškas myžnių choras. Kelios minutės kankinančio meno.