#papathings

Draugystės pradžioj brangiausioji sužavėjo savo bistrumu drabužių parduotuvėj. Šiandien supratau, kad vaikiai paveldėjo šį gebėjimą. Tik ne drabužių parduotuvėj tai pastebėjau, o Karo muziejuje. Veik visur bėgom varėm. Net norėjusi apie ANBO papasakot gidė nesulaikė.

Anksčiau jei sugalvodavai vakare ilgiau su draugais pasėdėt, reikdavo gaut vizą. Dabar viskas kitaip. Nugirdau pokalbį.
— Matai koks aš geras vyras tėvas. Mane vis kviečia į miestą pasėdėt, pagert, o aš su šeima, vaikais.
— Tu Galimybių paso neturi, – nusodina žmona.

Lauke karšta, namie tvanku. Naktys šiltos ir beveik be vėjo. Vanduo visuose baseiniukuose, kibiruose bei ežeruose nuostabiai šiltas.
Tai kaip po velnių galima persišaldyt? Kiba per arti prie atidaryto šaldytuvo stovėjo vaikiai?

Išeinu vienas į kaimą. Pasivaikščiot. Pamatau JĮ. Geltoną, didelį, stovintį skersai kelio. Pagalvoju apie mažių. Nufotkinu. Ir nešu greiderio fotkę vaikiui parodyt.
Gal ateity mažiui nusiųsiu panašią nuotrauką per messengerį, o jis pamanys, kad tėvukas išprotėjo.

Greit, greit. Surink visas mašinas garažan. Nepamiršk atrakcionų saugiai padėt. Nu kad ten visokios čiuožyklos, supyklos nenukentėtų. Dar baseiną ištuštink, sulankstyk ir kuo nors prispausk.
Taip vaikių kilnojamą turtą vaikdirbiai prieš kiekvieną škvalą skubiai renka.

Geriausias ventiliatorius yra sūpynės… jei jos pavėsy,.. jei tave supa. Tačiau mano vaikiai nenori normaliai atsivėsint, o mane supt atsisako.
Tai lekuoju žaidimų aikštelėj žiūrėdamas kaip apšila mano mažiai.

Prieš miegą su vaikiu aptariam dienos įvykius. Pasiskundžia, kad „popą padarė Tomas“.
— Tave mušė Tomas? – tikslinuos.
— Teip. Auklėtoją saukiau.
— Prašei auklėtoją padėt? Šaukei „auklėtoja, padėk!“?
— Auklėtoja padėjo… mušt Tomą.
Gerai, kad yra kas padeda mažiui.

Įdaviau vaikiui laistymo žarną ir atsistojau už jo. Jau pradėjau save baisiai įnirtingai pats sau girt, kad gudras ir gerą poziciją pasirinkau, bet su pirmu nurodymu, kur reikia liet, sulaukusi šalto dušo. Mažius visu kūnu pasisuko pažiūrėt, ką čia tėvas aiškina.

Dažnai pasimetu su vaikiais. Nežinau ar jie greiti, ar flėgmos. Viena minutę vos spėju lėkt iš paskos, kita galiu žiūrėt kaip dažai džiūsta, nes tai šimtąkart greičiau vyksta, nei kad mano mažiai kruta.
Bet galiausiai supratau. Anys greiti norėt, lėti suprast.

Labai atsiprašau kaimynų, kad įsivartėm kartu su mažium į jų pievelę ir po langais nusiūsinau vaikių. Paprasčiausiai iki savo vejos nebūtume spėję.
O kaip jūs šiandien nustebinti artimą savo?