#papathings

Migdau mažę, o jos mintys šokinėja nuo vienos temos prie kitos. Jausmų skalė sviruoja tarp:
– Myliu tėtę, myliu mamą, brolį myliu, katiną myliu… – mylimųjų sąrašas tik ilgėja.
Iki sušnybždėto, liūdno:
– Nieks manęs nemyli.
Ir taip kokią valandą.

Pasakymas ‘viskas ant snarglių’ turint vaikių įgauna netikėtų naujų prasmių ir… atspalvių.

Bekalbant su jaunu/nauju tėveliu užėjo kalba apie vaiko priežiūros atostogų tvarkos pakeitimus, kai vieną mėnesį teks atostogauti tėvukui, ans paklausė:
– Apie trečią mąstot?
Nutylau. Bandžiau suprast, čia prieš mane psichologinį smurtą panaudojo, ar nepatyręs dar.

Kitų vaikiai kaip vaikiai, namo ligas parneša. Manoji mažė tai prisirinko iš grupiokų posakių. Tad karts nuo karto namuose pasigirsta: ‘jėzusmarija’ ir ‘faina’.
Nu tai ačiū!
Mes prisakėm dukrai atsilygint tuo pačiu ir draugelkas primokyt: ‘Oh my god! Po velnių!’.

Jokių vilkolakių nėr. Iš tiesų tai vaikolakiai. Kol vieši svečiai – angeliukai, draugiški, pilni energijos. Tik durys užsidaro, viešnagė pasibaigia, tada pateka pilnatis mūsų bute ir sužvėrėja abu mažiai. Pagatavi viens kitą ir mus perplėšt.

Rodyk pavyzdį. Ok, bet kaip? Kaip mažiai supras kaip reik valgyti, jei aš nevalgau mėsos, Brangiausioji duonos, laikomės dietos, ir šiaip, patys pavalgom iš to kas liko po vaikių (sutaupom lėkščių ir pagaminto maisto)?
Aišku, yra šventės, bet koks mažius mėgsta silkę?

Jei taip ir toliau, tai per vaikių šėlsmo triukšmą galime ir neišgirsti ateinančių Naujųjų, pyškančių petardų bei varpų skelbiančių kitų metų pradžią.
Ne tylių ir ne ramių Naujųjų!

Metų pabaiga, daug kas sudarinėja perskaitytų knygų sąrašus.
Vieną vertus suskaitytų knygų bibliotekėlė mizerna, bet kita vertus, įtraukus visas vaikių knygas, priskaičiavus kiekvieną kartą kai teko skaityt nuo pradžių iki pabaigos… Sąrašas ne toks ir juokingas.

Vaikių žaidimai ir magiški, ir labai žemiški. Apsigobė abu antklodėm vaikšto iškilmingai po namus. Mažė princesė, mažius karalius. Abu pastatę balsus kažką balbatuoja. Staiga vaikis:
– Ka(r)alius no(r)i kaku! Ka(r)alius no(r)i kaku! – bėga link puoduko šaukdamas.

Mokymasis apie virškinimo sistema buvo toks įtraukiantis ir linksmas, kad mažė net nusivartė nuo lovos aukštelnika.
– Dantys daro cak cak. Skrandis daro čak čak. Žarnos daro vhoau vhoau. Kakas! – ir taip daug kartų, kol neužknisom Brangiausios ir nenuvarė visų miegot.