#papathings

Tik įžengęs į namus vaikis džiaugsmingai pareiškė:
– Šiandien tvarkysimės, mama sakė.
Nesu toks tvarkymosi po darbo dienos fanas, tai numykiau kažką.
Brangiausioji grįžus namo, klestėlejo iš nuovargio, ir atidėjo atrakciją.
Vienžo, nuvilėm mažių.
Dar bus tu progų!

Per tą pavasario artėjimą ir šviesesnius vakarus, aš vaikus netyčiom darželyje pamiršiu.
O buvo, o jau tamsu greit reik vaikių važiuot.
Dabar gi. Dar ne tamsu… O velnias, jau reikia važiuoti.

Kas vakarą su vaikiu skaitom po kelis žodžius. Ir supratau, kad skaitymas, sunku, bet vieni niekai, nes daugelio paprastų žodžių reikšmių jis nežino.
Aiškinau kas yra pušynas, kalavijas. Tai man ne tik Netflixą verst, man pačiam save aiškint PAŽODŽIUI reikia.

Jei jums atrodo, kad mokyt vaikius reik tik sudėtingų dalykų, tai klystat.
Juos reikia mokyt visko. Mokyt kaip jausti, ką jausti. Bet tik dabar suvokiau, kad vaikius mokau kaip kvėpuot, užmigt, suprast savo kūną.
Atrodo, gi seniausiai turėjo mokėt.

Dabar nežinau, ar aš čia kurstu, ar kas darosi, bet žaidimų kambary, bešvenčiant senstelėjimo atvejį, net kelis kartus pagalvojau, kad kažkaip tyliai niolika mažių šventę švenčia.

Neprisimenu, kad būčiau kada vaikystėj apkabinęs savo darželio draugus, bet maniškiai vos ne kasryt su savo draugais glėbesčiuojasi. Vieną rytą sūnus atėjęs papriekaištavo draugui:
– Tu manęs neapkabinai.
Kas virto į visų grupėj buvusių vaikių apsikabinimo krūvą.

Net palengvėjo. Valentinkė praėjo ramiai. Nors jau buvau sunerimęs, kai pamačiau, kad vaikiai prisirinko širdučių, bet ant visų buvo: „Myliu mama, tete, labai, bučkis”.
Jokio Petro, jokios Aldonos.
Kol kas ramu… Iki kitų metų.

Vienas vaikis dešimtą vakaro šoka it energetinių prigėręs, antras jau vos pasivelka.
Ryte gi, septinių dar nėr, antras apsirengęs, pirmas vos iš lovos išsiverčia.
Tuos vaikius turi aptarnauti dviejų pamainų vaikdirbių komanda. Dar truputį ir viens miegos, kitas šoks.

Per susirinkimą darželyje pamoralizavo, negerai, kad tėvai skundžiasi, jog pietų pamiegoję vaikiai ilgai neužmiega. „Pabūkit su vaikais. Paskaitykit pasakas.” – aiškino direktorė.
Ok… Vienas mažius lūžta 10-tą, kitas 12-tą. Abu pamiegoję, o kažkam keltis 6-tą.

Nuėjau į darželio susirinkimą. Ir supratau, kad beveik nebuvo prasmės ten trintis, nes arba pristatė kas jau padaryta, arba kas planuojama kitais mokslo metais.
Ech tie paskutiniai metai.