#papathings

Dukra iš darželio parsinešė padėkos raštą. Visą vakarą nepaleido iš rankų. Vos į dušą nenusinešė. Nuėjo miegot su juo.
Bet aš žinau, kad tas raštas mano. Juk tai aš padariau tą kiaušinį už kurį mažei įteikė padėką.
Naktį gal nuknisiu ir pasidėsiu po pagalvę

Dabar reik ne tik save stebėti kaip vaikius auklėju, bet stebėt kaip jie viens kitą moko.
Ėmės vaikiai aptarinėt žurnalo paveiksliukus. Sūnus rimtu balsu:
– Ne. Jis neliūdnas. Jis piktas, – o sesė klauso, dedas galvon.
O kas jei meluoja? O kas jei primokins nesąmonių?

Ryte vaikis eilinį kartą pareiškė:
– Aš Alkas! – kol, suprask ans Halkas. Ir maivos it turėtų raumenų.
Bandau įmerkt mažių į Marvel visatą, prisidedu:
– O aš Toras!
– Storas? – perklausia.
Nu tai ačiū už sugadintą sekmadienį.

Brangiausioji užsidėjo kosmetinę kaukę. Atsisukusi į mažius paklausė:
– Na kaip?
– Babaisa! – vienu balsu atsakė vaikiai.
Tai tiek reikia žinoti apie palikuonių gebėjimą morališkai palaikyti.

Aš nežinau kaip vertinti vaikų gimtadienio šventę. Jei mažasis svečias pats iš minkštų kaladėlių susidėlioja lovą ir ant jos prigulė.
Tai čia balius pavyko ar ne?

Leidžiu dienas su sveikstančiais vaikiais. Kelintąkart pagaunu save galvojant: ‘Gal nesitvarkyt dienos vidury, pabrandint bardaką, nes į dienos pabaigą, kai grįžta Brangiausioji, vėl visur pritrupinta, nupeckiota.’
Bet negaliu, tvarkaus (arba bent jau taip čia rašau).

– Viskas! Daėdėt mane! Dabar žaisit atskirai, kartu nemokat!
– Mokam! – unisonu atsako nervgraužiai.
– Įrodykit. Tu, – rodau į sūnų, – apkabink sesę.
Ans apkabina, suspaudžia. Ji pravirksta.
– Dabar tu, – sakau dukrai.
Ji meiliai smaugia brolį.
Ką ir reikėjo įrodyti.

Dukra sirguliuoja. Jos naujas hobis dainuot belenką nesustojant sveiko vaikio įspūdžio nesudaro.
Dabar atrodo it sugedus bluetooth kolonkė, kažką balbatuoja, akys blizga, dainų neatpažįstam ir bijom, kad prasidėjo klejojimas.
Bet ne, čia dar viena savos kūrybos daina.

Supratom, kad šaldytuvas pilnas nepilnai suvalgyto maisto. Tai vienam tinka bulvės, tai kitam ne. Tai vienas makaronų negali atsivalgyt, tai antras jų net neragauja. Vienžo, pavyko gera likučių šiupininė.
Turiu klausimą, ką daryt su nesuvalgyta manų koše. Negi išmest?

Su vaikiais vis gaunu kokį questą. Tai reikia kažką iš po sofos ištraukti. Tai privalau atspėt, kas juos erzina ir kankina pagal jų zirzimą. Šiandien, veik vidurnaktį, ėjau ieškot į mašiną pamiršto migduko.
Kur tik tėvo anys nepasiunčia.