#papathings

Auga lakštingala. Dabar kiekvieną geros nuotaikos akimirką dukra dainuoja. Daug negirdėtų dainų, daug nesuprantamų žodžių. Amžinas muzikinis fonas, it kokiam prekybcentry. Vaikis neapsikentęs:
– Sesė, baik! Ausį skauda.
Gerai, kad ne aš blogietis. Viskas per brolį.

Jau tiek metų praėjo, o aš vis dar nesuprantu, kada vaikiai yra sotūs. Atrodo normaliai pavalgo, bet va, apsisuka ir sako: ‘noriu valgyt’. Arba niekas netinka, nieko nereikia ir gyvas būna oru ir saulės šviesa.
Bet prieš miegą visad reikia pašūdeliaut kokių trapučių.

Pavydu. Jaunuoliai jau moka daugiau ir greičiau nei aš. Reik išsirinkt filmuką Netflixe. Nėr problemų. Šnai, šnai. Paleidžiu, jie žiūri. Aš jau valandą ieškau ką čia pažiūrėjus. Senstu, lėtėju. Man gi netinka kriterijus, jei afiša rožinė ar su robotais – geras filmas.

Ateinu mažės į darželį, o ji man:
– Neisiu, aš dar piešiu!
Manęs tokiais dalykais nepagąsdinsi.
– Tai ryt ateisiu.
Matau, kad auklėtoja nervintis pradėjo. Mes čia spręsdami šeimyninį ginčą susiruošėm kitiems problemų padaryt.
Ech, parėjo šiandien dukra iš darželio.

Vaikiai, tai vien gėdą daro. Nuvarėm į priimamajį, mažė pradėjo skųstis kojos skausmais. Nepaeina. Pas vieną daktarą palakstė. Pas antrą jau davės su broliu. O kol laukėm trečio šoko, šokinėjo. Sulaukę eilės atsiprašėm daktarų, bet kitiem ligoniukams atrodėm įtartini.

Prasideda tie pokalbiai, kurie neturi logikos. Vaikiai dar nesupranta laiko, tad nesamonės liejas.
Tačiau įdomiausia, kai jie susiduria su laiku, kai jų dar nebuvo. Kur buvo vaikiai, kai jų tėvai buvo mažiais? Matau kaip sproginėja mažos galvos.

– Myliu tave, – prieš miegą bučiuodama Brangiausioji pasakė sūnui.
– Gerai, – atsakė vaikis.
Tikrai ne iš manęs tokio diediško atsakymo išmoko. Aš atsargus, moku teisingai atsakyti. Kam man tos problemos. Ryškiai, toks atsakas glūdi genuose, nes kitaip to nepaaiškint.

Jau kelintą kartą pagaunu save, va imčiau ir parašyčiau ką nors apie vaikius, bet susilaikau, nes anys greit išmoks skaityt. O po to man reiks teisintis, aiškintis ir raudonuot.
Tad, labai gėriuosiu vaikių darytom dovanom motinos dienos proga. Spėlioju ką pats gausiu.

Kelionė iš darželio. Tai jie vieną vyrą dirbantį savo kieme užklausė ką ans veikia. Tai su nematyta moterim pasisveikino. Per tvorą pakalbėjo su kaimynų vaikiais. Dukra nueidama pareiškė:
– Mano draugė.
– Koks vardas?
– Nežinau.
Tiek vat reikia žinot apie draugus.

Sekmą dieną norėjom suguldyt vaikius pogulio. Nepavyko. Tai patys prigulėm, o mažiams pasakėm:
– Jei trukdysit mums miegot, tai eisim jūsų migdyti!
Nepatikėsit. Kokias dvim minučių namuos buvo ramu ramu.
Po to atėjo dukra, nusirengė, atsigulė ir nusibaudė pietukais.