#papathings

Kartais gerai, kai vaikiai nori skirtingų dalykų. Vienas nori iš dešinės rankos, kitas iš kairės. Vienas nori braškių jogurto, antras miško uogų.
Bet kodėl anys abu vienodai nenori to kas jiems buvo pagaminta ir tėra tik vienas pasirinkimo variantas?

Su vaikiais įpranti per daug nenustebt. Mažius pradeda pasakot:
– Seniai seniai, – bando kurt intrigą, – kai aš buvau mažas, – mintyse vartau akis, nes man ‘seniai seniai’ yra kažkas prieš 1990.
– Aha, – palaikau pokalbį.
– Man įkando uodas.
Verta pasakojimo istorija.

Mažė vėl duoda vaizdų. Prieš miegą grasina:
– Nemiegosiu, visą naktį žiūrėsiu į lubas!
Nepasimetu, žinau, kad reikia viską išsiaiškint:
– Kur yra lubos?
– Nežinau.
Va tiek prasmės iš tų baisių grasinimų.

Migdau mažę. Ji apsikabinus:
– Mes draugai.
– Ne, – prieštarauju. – Mes daugiau nei draugai, – naiviai tikėdamasis, kad ji supras koks ypatingas yra tėvo ir dukros ryšys.
– Mes draugės? – tikslinas mažoji.

Mažei reikia pasirodyt. Į darželį nešas tai vieną, tai kitą žaislą. Parodo auklėtojai ką turi, po to tenka su į striukės kišenes sukištom lėlėm grįžt namo.
Kadaruoja vaikės draugelkos nešamos namo. Būčiau jaunesnis, gėdyčiaus, bet dabar,.. esu tėvas ir man nusispjaut.

Šeimoj sklando mitas apie tai, kaip mama bandė stabdyti dukros dainavimą mokėdama duoklę už tylėjimą.
Brangiausioji taip pat pabandė taikyt šį istorinį metodą:
– Euras per dieną ir tu nedainuok.
– Gerai. Bet aš vis tiek dainuosius, – pasakė lakštingala.
Per mažai?

Ryte susimojavau su mažium pro langą. Iš tolo mačiau kaip vaikis graudinas ir suvaldo ašaras. Nuo to vaizdo taip suspaudė širdį, taip numušė nuotaiką.
Sunkus atsisveikinimas. Seniai tokį liūdesį jaučiau.

Iki šiol tvorelės skiriančios gatvę nuo šaligatvio atrodė kaip bereikalinga kliūtis norint pažeist KET ir kirst gatvę neleistinoj vietoj. Dabar vaikščiojant su vaikiais džiaugiuosi tom tvorom. Jaučiuos it ilgam, saugiam manieže. O trulikai sau zvimbia šalimais.

Su maže kaifas kultūrintis. T.Ivanausko muziejuj kiekvienas stendas buvo nučiupinėtas, kiekvienu vabaliuku, gyvuniuku pasigėrėta, o visose ekspozicijos salėse vis girdėjos susižavėjimo ‘Vauuu!’.
Vaikis ieškojo gyvatės, bet radęs suprato, kad nelabai ir norėjo ją rast.

Buvom žaislų muziejuj. Nostalgija kalė pamačius kai kuriuos eksponatus. Kai vaikiui parodžiau mašinytes su kuriom tekę žaist, ans paklausė:
– Kur? – ryškiai su noru paveldėt.
– Sulūžo. Išmetėm.
Supratau, kad jų legosai pergyvens visus, tai ne manieji a.a. žaisliukai.