A jiems bele oštų, šnypštų. Subines į teliką atsukę žaidžia savo žaidimus. Rodos visai nesvarbu ką rodo. Perjungiam kanalą. Skandalas! Jie gi nori nežiūrėt tam tikro filmuko. Belenkokios žinios tam netinka. Jiems bele oštų, šnypštų, bet tik tai kas tinka.
Ššš…
Savaitgalį praradau balsą. Dabar vaikiams šnibždu, kitaip neišeina. Visą dieną taupau balsą, su kolegom nešneku. Gestai, čatai. Mažiai grįžta ir pradedu šnypšt. Jiems gi neparašysi į messengerį. O gestą tik niu niu niu supranta. Vienžo, namuose kažkoks Klastūnynas.
Laiko pradžioj
Pasakoju apie senus laikus (minus dešimt metų). Vaikis vis pertraukia su tuo pačiu klausimu: – O kur aš buvau? O ką aš žinau? Tavęs dar net mintyse nebuvo, net nesvaigau apie mažius. Tad kur tu buvai, kai tavęs dar nebuvo?
Nesibaigiantis metų laikas
Sekmadienis. Siaubo akimirkos, kai vienas ar kitas mažius sukrenkščia ir pradedi svarstyt ar jau griūna savaitės darbai ir reiks sėst ant biuletenio, ar nieko čia rimto. Vasara vadinas… Ligų sezonas nežiūri kalendoriaus.
Dienos mūšis
Su dukra susikirtim iki ašarų. Aš neleidau. Aš despotas, beširdis. Neleidau! Uždraudžiau! Kaip aš taip galėjau?! Ko neleidau daryt? Sysiot vidury kiemo ant žolės, kai tualetas už kelių žingsnių.
Nereikalingi ieškojimai ir atradimai
Atrask vidinį vaiką, sako jie. O ar žino, kad mano vidinis vaikas labai greit susirieja su išoriniu mažium, abu paleidžia gerklės viena ant kito. Tad mano vidinis suaugėlis bėga pasikavot dar toliau į vidų. Vienžo, vidinis vaikas turi pamiegot, pažadinsiu senatvėj jį.
Gatvinis mojuoklis
Šiaip tai aš įžymybė. Manęs pažiūrėt susirenka kokie septyni vaikiai, ir keli pro šalį praeinantys vaikdirbiai, kurie pagalvoja: ‘kas per durnius?’. Priminsiu, kad turiu du, kur vienas jau kelintą dieną atsisako atmojuot, kai palikęs darželyje atsisveikinu nuo gatvės.
Išdidūs ir alkani
Augindamas mažius supratau, kad mandagumas, etiketas ir atida artimajam yra ištobulintas kankinimas. Iki šiol mano vaikiai neprisimena žodžio ‘prašau’. Tad ėmiaus kaimynų mažių. Pasirodo visi vaikiai vienodi. Jie geriau čipsų negaus nei prisivers pasakyti ‘prašau’.
Meilės paribiais
Paleidžiu vaikius į laisvę ir stebiu, kaip jie vos neatsitrenkė į kažką, kaip jie vos kažko nesudaužė, kaip tik per plauką neprasiskėlė galvos. Nuo tų VOS pagaugai eina. Susimąstau, kaip juos iš vis vienus paleisiu gyvent. O tada jie primena, tigi anys moka užknist.
Profesinė šventė
Tėvavimas juk ne šiaip vaiko padarymas. Ta dalis lengviausia. Tėvavimas – pašaukimas, pasirinkimas. Kai nusprendi, kad dabar imsis mažių bei lipdysi iš ano žmogusą ir kiekvieną akimirką savęs klausi: ‘Ar nepadariau klaidos? Ar nesugadinau žmogaus?’