Kategorija: Papathings’ai

Kai tik išvažiuojam į svečius reik švaistyt labai daug energijos. Reikia vaikius ramint, užimt, sužiūrėt, prižiūrėt, kad ko nesugadintų, dar reik prisiminti… Brangiausios vardą, nes ‘mama/mamukas’ svečiuos nepaeina… Ypač uošvijoj.

Su Brangiausiaja planavom, taupėm tėvadienius, degininom atostogų dienas, kad tarpušvenčiu romantiškai pašvęstume nedirbdami, kartu ir be mažių, nes daržely. Ir še tau boba devintinės. Sėdim, kosom viens ant kito, šventiškai pikti laukiam Naujų.

– Reik daug valgyt ir turėsi didelius aumenys, kaip HULKAS! – pareiškė mažius. Gerai būtų. Po švenčių visi būtų tokie raumeningi, kad sporto klubai iki birželio neturėtų ką veikt. Teko mažių nuvilt ir kartu pamotyvuot sportuot, nes ans, pasirodo, nori six packo.

Kalėdoms norim padovanoti visą kas geriausia. Kad ir kiek planavau, bet nepakartojamą dovaną atnešė mažius iš darželio. Tiesa, jis pirmas pats sau išpakavo, Kūčių dieną aš atsargiai žvilgtelėjau, o šiandien visi džiaugiamės ir matuojam kieno temperatūra didžiausia.

Liko paskutinės valandos, kai šiais metais galim savo vaikams meluot, kad jei jie blogai elgsis, tai Kalėdų senis neateis. Pasinaudokit proga!.. Kol nevėlu. Žodžiai atrodys mums svaresni, bet kaip niekas neklausė, taip ir toliau neklausys.

Jaučiat, ryt bus galima išmest Advento kalendorius! Dings iš namų tie šokoladukų nameliai, kurie kėlė tiek diskusijų, aiškinimo bei matematikos. Paprasčiausiai prasidės nevaldomas saldumynų potvynis.

Kai pagalvoju, karantinas išmokė, kad galima šventes švęst kitaip. Be lėkimo visur. Su mažesniu stalu. Ne taip keista dabar, žiūrint į vaikio termometro rodmenis, suprast, kad šitos Kūčios bus sėslesnės. Nerašau ramesnės, nes ramybės su dviem vaikiais nesitikiu.

Ach tos mažos dovanėlės. Tai mandarinas, tai koks saldainis, tai skambutis iš darželio, kad vaikis su temperatūra. Dabar svarstau, ar gausime Kūčių vakarą visi po gerą porciją padidintos kūno šilumos, ar rysim šaltą silkę pataluos.

Kalėdų laukimas. Kai visi nuo visko pavargsta, bet prisigalvoja šventinių veiklų, tada dar labiau pavargsta ir nusprendžia: ‘Kam tos taisyklės! Gi šventės!’. O po kelių valandų su mažiais be taisyklių suvokiam, kam jos, kad jų reik laikytis. Bet jau per vėlu.

– Tete, aš gražiai miegu? – klausia manęs vaikis. – Taip, o dabar miegok. Po penkių minučių. – O dabar? Gražiai miegu? – vėl tikslinas mažius. – Aga, – nutyliu, kad labai gražiai, mes jau maniau, kad tikrai parpia ir galiu plautis.