Kategorija: Papathings’ai

Patinka, kai mano mažiai žaidžia kartu, bet žaidimui po truputį virstant šėlsmu, galvoj įsijungia mistinis balsas. Jis pradeda skaičiuot: – Trys!.. Du!.. Vienas! Pasigirsta susipykusių vaikių verksmas. Balsas viduj tyliai nusikeikia, o aš einu spręst konflikto.

Ėmė draugai ir nuskrido į Kiprą. Aišku, jie be vaikų. Aišku, mintyse juos pasiunčiau toliau nei jie dabar yra. Su vaikais iki oro uosto nenuvažiuotume kelis kartus rimtai nesusipykę ir šimtus kartų nepagalvoję, kad nafig iš viso tą kelionę sugalvojom. Į Kiprą, matai.

Sutikit, vaikdirbiai pasmerkti būt nenormaliais. Ar gali kas pats pasirinkt bemieges naktis, klyksmus, riksmus, kakus, beprasmius gugavimus, begalines neaiškias istorijas be pradžios, be pabaigos. Bet mūsų dauguma, mus tokie ir tokiais užaugino. Tad viskas normaliai.

Kelinta šių metų savaitė eina? Penkta? Jaučiat, o as tris is tų penkių pradėjau namuos su sirguliuojančiais vaikiais. O dar tik sausis pasibaigė. Įdomu, kiek dar savaičių svetimos ligos atims mane iš mano darbo.

Mano vaikiai jau pavojingi. Palikti vieni jie ne šiaip kokią škadą daro, bet paruošia ir vykdo škadų projektus. Pasiima spalvotą popierių, prisistumę kėdę paima žirkles, pripaišo kažko ant lapų ir priklijuoja juos prie sienos. Ačiū dievui, kad klijuoja su vandeniu.

Reikia mainų portalo. Būtų vė vė vė pagaminamų ir mano vaikai nevalgo mainau į tai ką valgytų dot com. Įkeliam skelbimą apie porciją, ingredientus, fotkių prikabinami. Jei kam tinka atvaro kurjeris, paima, nuveža, o tau palieka sausainių, šiaudelių ir čipsų maišus.

Tik dabar pastebėjau, kad vaikiai kai ką… NUŽUDĖ. Sunaikino. Nebėr. O gal nerandu, tačiau kažkur prašapo mano vidinis vaikas. Mintys ir širdis tik apie tai, kaip būt atsakingu, atsargiu bei pareigingu vaikdirbiu. Net jei užsinorėčiau šventę švęst, nebežinočiau kaip.

Maniau, kad va, persirgo ir jau pasišokinėdami abu į daržą lėks. Vienas po savaitės su skaudančia ausim, kitas ryškiai dar nepasiruošęs susitikt su tiek žmonių, tad paleido snarglį. Jei po šito ligų sezono neatgulsim į įstaigą su paminkštintom sienom, bus pasiekimas.

Mes, kaip vaidirbiai, susidursim su problemom apie kurias mūsų tėvai net nesvajojo. Gi nežinom ką apie mus jie galvojo. Negalim išsitraukt 1983 metų logų ir paskaityt kaip mūsų gimdytojai skundžiasi kokie esam šikniai. Na o mūsų vaikiai galės, jei nesaugosim telefonų.

Žinot tą malonumą kai TO DO sąraše išbrauki darbą? Dabar, kai vaikiai baigė sirgt vėjaraupiais, panašus jausmas apima, tarsi kažką pats būčiau padaręs ar pasiekęs. Viskas, finita, vėjaraupiais nebesirgs. Tiesa, sirgs snargliais, kosuliais, bet ne vėjaraupiais.