Kategorija: Papathings’ai

Kažkokie vilkolakiai tie mažiai. Vieną dieną negali susikalbėt, klyksmai, ryksmai, pykčiai. Mažas žvėris su didelio padaro pykčiu. Kitą, brandus, rūpestingas žmogeliukas. Gyvena jie pagal suaugeliams nematomo mėnulio ciklus.

Patraukiau mažiaus auklėtoją per dantį. – Kaip šiandien sekės sūnui? – Na, – nenatūraliai ilgą pauzė bandant prisiminti kas yra mano vaikis, – šiandien nieko blogo pasakyti neturiu. – O gero? – nesusiturėjau. Žinokit, jai buvo iššūkis, bet jai pavyko. Gavo liuks!

Dukra baiginėja sirgt. Ta proga ji sudalyvavo keliuose video skambučiuose, pamojavo krūvai kolegų. O dienos pabaigoj užsnūdo man dar bedirbant ant kelių. Manau, mažė pagaliau suprato koks sunkus mano darbas. Iki darbo dienos galo neištvėrė

Turiu patirties. Žinau kada artėja mažiams krizės, kokių žodžių reikia vengt. It išminuotojas stengiuos kirpt tik TĄ, teisingą laidą, kad pykčio sprogimas neištaškytų nervų kelioms valandoms. Bet kartais, girdžiu kaip iš mano lūpų nuskamba NE TIE žodžiai. Ir KABOOM!

Per tas vaikių ligas nebegaliu planuot. Reikia suplanuot, bet negaliu. Tai ką darysim savaitgalį? O ką aš žinau? Gal snarglius valysim. Gal kokia trydą gaudysim. Ar man dabar sugalvot, kaip sugrius mūsų planai? Mažu pasiseks ir patys apsirgsim. Gali visko būt.

Vaikių neturintis pažįstamas pasipasakojo apie augintinio ligas, operacijas, slaugą, koks nerimas ir sugadinta savaitė. Aš laukiau, kada gi palygins su mažiais. Sulaukiau. Nu tai papasakok kaip augintinio ligos apsunkina gyvenimą.

Padėjau broliui. Įdavė maišą žaislų, kurių jo mažiai nenorėjo išmest. Peržiūrėjom su vaikiais. Kažką pasilikom, bet daug perkraustėm į konteinerį. Padariau tai, ką ans atidėliojo kelis metus. Dabar man reik susirast pagalbininką, kurs taip man padėtų po kelių metų.

Kad tik per savaitgalį nesusirgtų. Kad tik per savaitgalį nesusirgtų. Nematau, nematau to snarglio. Snarglio nėra. Negirdžiu, negirdžiu to krenkštimo. Kosulio nėra. Visi sveiki. Visi sveiki… O dabar temperatūra. Kaip manot, kuo viskas baigsis?

Šįryt į darželį važiavau du kartus. Ne, vaikius iš pirmo karto nuvežiau, ne po vieną tarabaninau. Du kartus, nes vienas pirštinę pakeliui pametė. Antras tėvui nepriminė apie dalykus, kuriuos reikėjo atsinešt. Tačiau svarbiausia, kad vaikiai darželyj dieną praleido.

Jei taip padarytų mums kitas suaugęs, tai turėtume priešą iki grabo lentos. Jei jie, taip elgtusi kasdien, mes lėtai, bet užtikrintai stebėtume kaip nuvažiuoja stogas. Bet kadangi taip elgias mūsų mažiai, anei atsiranda priešas, anei įžiūrim kadais nuvažiavusį stogą.