Kategorija: Papathings’ai

‘Man reik kažko stipresnio’ – pamaniau besivalydamas dantis. Akurat! Jei du kartus per vakarą imi vaikišką dantų pastą, tai yra didelė tikimybė, kad ir trečią kartą, sau, išspausi kramtoškinę miško uogą ant šepetėlio.

Per tuos vaikius aš prisimojuosiu. Kiekvieną rytą darželyj moju savo mažiui. Karts nuo karto pamojuoju svetimiems vaikiams, kurie liūdnai lūkuriuoja. Vienžo, ne taip seniai, mojau nepažįstamai senolei lange, stebėjusiai praeivius gatvėj.

Dukra kelintą dieną pasakoja kaip darželio draugė klauso mamos, jai padeda, viską valgo, yra gera. Mums beklausant ima noras paklust reklamai ir pasikeist į tą GERĄ mergaitę. Klausiam sūnaus: – O tavo grupėj yra tokių gerų? – Ne! – supratęs klastą atkirto vaikis.

Kad galima judinti krūtinės ląstos raumenys parodė Arnoldas, nu Švarcas. Tada buvau pienburnis ir dar niekas ten nekrutėjo ant tos… krūtinės. Šiandien vaikiui parodžiau, judesiuką. Ans ilgai juokės, bet tikiuos užimsiu tokią vietą jo atminty, kaip kad Arnis manoj.

Visas kiemas žino mūsų vaikių vardus. Nes mes visą gerkle rėkaujam: – Nedaryk to! – Nedaryk ano! – Atvažiuok čia! – Einam valgyti! Taip gerai išreklamuosim padaužų vardus, kad kaimynai jų neduos dar kelias kartas.

Kaip faina. Dabar turiu dar vieną dalyką dėl kurio galiu nerimaut. Vaikis pramoko, važiuot dviračiu be ratukų. Kol kas tik tiesiai, bet jau. Galėsiu įsivaizduot visokias naujas traumas, avarijas. Lyg senų prisigalvojimų neužtektų.

Padėkit prašau. Kaip jūs registruojat perskaitytas vaikiškas knygas į Goodreadsus? Po kiekvieno perskaitymo vėl ir vėl pridedat tą pačią? Papildot komentarą naujom įžvalgom? Noriu vadovautis gerom praktikom ir bendrais, standartiniais, tėvavimo procesais.

Vienžo, pirkom batoną vien dėl to, kad jis buvo žydroj pakuotėj. Vos neteko pirkt duonos, nes ji… rožiniam maišely. Bet šiaip įdomu eit į TĄ skyrių su vaikiu, nes anam reikia ‘duonytės’. Beje, žaislų nepirkom. Tik žydrą batoną… Sulčių… Traškučių… Jogurtų…

Svarbiausia pamoka, įsitikinkit, kad patys žinot ir kitiems perduokit. Vaikių nesąmonės truks ilgiau jei su jomis kovosit. Jei tik užsimanysit greit sutvarkytų žaislų, bus greit… Greit susipikta. Tada pyksitės. Taikisitės. Galiausiai, jei bus jėgų, tvarkysit(ės).

Noriu, kad vaikiai būtų laimingi. Taip pat noriu išsaugot sveiką protą. Bet pastebiu, šie du norai kartais nesuderinami. Arba atsisakau proto, arba vaikšto aplink du zirziantys ir vienas pikts po namus. Gal kartais ir nereik to sveiko proto? Gerai ir be?