Kategorija: Papathings’ai

Vaikiui naktį užkilo tempa. Pasilikau namuose mažius. Atrodo, kad dieną jau abu ligoti kažkokie. Jokių muštynių, barnių. Gražiai žaidžia, mandagūs. Kelis kartus pasakė mane myli. Temperatūra? Tai ryte jau jos neturėjo. Mano? Tiesa, gal čia aš haliucinuoju. Gali būt.

Anykščiuos, aišku, Puntukas. Pasakoju mažiams padavimą apie velnią, kurs nešė akmenį bažnyčią griaut, bet pasibaidė gaidgystės ir metė visą šitą reikalą po pirmos nesėkmės. Tai jūs man paaiškinkit, kaip vaikius kantrybės, atkaklumo mokyt, jei liaudies išmintis tokia?

Per savaitgalio kelionę paaiškėjo, kad vaikiai turi du energijos rezervuarus. Jei kavinėje neturi jėgų šakutei pakelti, tai energingai išbėgs į žaidimų kambarį. Jei žaidimų aikštelėje, baseine jėgos taškysis į visas puses, grįžus namo visos jėgos dings tik įėjus.

Kaip gerai pažįstat savo mažių? Jis turėtų jau norėt miego. Nenori. Jis turėtų jau norėt valgyti. Nenori. Jis turėtų būt geros nuotaikos. Yra blogos nuotaikos. … Tiek feilų, o dar tik vidurdienis.

Ui, man patinka tėvavimas, nes čia tokie emocijų kalneliai, kad ujujui. Jausmai svyruoja nuo: – Jūs man gyvenimą suėdėt! Iki: – Aš jus labai myliu. Ko norėtumėt vakarienei? O tada vėl: – Ryškiai norit mano gyvenimo, nedėkingieji!

Yra dalykų, kurie pranašauja artėjant kokią bėda. Pats dažniausiai pradedu laukt bėdos išgirdęs: – Tete, žiūrėk kaip moku! Po akimirkos tenka kažką eit šluot, valyt ar guost.

Pagaliau galima vaikius aprengt greitai, plonai ir bėgt į kiemą. Nereikės dirbt durininkais zirzliais: – Užsisek. Užsirišk. Šitai netinka. Šitas per plonas. Viskas. Žiemos šarvai atguls spinton. Nors galiu lažintis, kad kokį kartą, du užsimanys eit su žiemine striuke.

Kaimynė turi žaidimų namelį. Neseniai surentė. Maniškiai sutikę ją kieme be jokių stabdžių greitakalbe: – Jau pastatė namelį? – Einam į namelį! Kaiminiukė apspango nuo klausimų lavinos ir dėmesio. Bet aš tai saviškius perpratau, jie panaudojo subalamutijimo ginklą.

Nebenoriu Tėvo dienos. Prisižiūrėjau kaip vaikiai paklausti kokia šiandien diena džiaugsmingai sušunka: – Mamos diena! Ir tada, su dar didesne energija imas kankinti Brangiausiąją. Gal galim kaip nors tcikiai, pamiršt apie tėvo dieną? Tokio jodimo aš neištversiu.

Vaikiai viens per kitą: – Tete, tėtė! Apraminu, nustatau išklausimo eilę, sukaupiu dėmesį ir… – Tete, o… O… Žinai, kai… Žinau, kad nieko gero nepasakys, bet esmė – dėmesio rodymas. Tada jie šauna: – O… Kodėl tu senas? Tikrai galėjo geresnį klausimą sugalvot.