Kategorija: Papathings’ai

Atėjo TAS klausimas. Geriau jau klaustų apie evoliuciją, didįjį sprogimą, ar iš kur atsiranda vaikai. Tačiau aš turiu aiškint kas per žmogus buvo Jėzus Kristofas. Kad ir kiek betaisyčiau, po akimirkos Kristus tampa Kristofu. Na kodėl užkliuvom už teologinės temos?!

Šiltėja. Muselių, uodų spiečiai suka ratus. Dar ir mažiai iš visų pakampių išlindo. Spiečias krūvon. Visi ūgtelėję, ratuoti, pirmyn, atgal po kiemą. Jaučiu, kad nevaikuotiems tas atlasas toks pats erzinantis kaip uodų zyzimas. Man tai ką, bile manęs mažiai netąso.

Kitą vertus gerai būt ne už tvoros. Va, dukra kažkur nulėkė ir susiveikė picos gabalą pas kaimynus. Jei tėvai skaniai nemaitina, būtinai atsiras kas nors kaimynystėj užsisakęs picą.

Žinau kodėl vaikų šventes reikia švęst uždaroj erdvėj. Nesvarbu ar tai būtų žaidimų kambarys, ar privatus kiemas. Nes jei ne tvoros ar užrakinti vartai, tai net ant pliko lauko, prie stalo pribėgs vienas, kitas nekviestas svečias. Nes picos kvapas taip vilioja mažius.

Pagaliau! Pagaliau jie valgo sumuštinius! Kaip viskas supaprastėja. Verdi košę, makaronus. Paknebinėja ir po pusvalandžio pareiškia: – Noriu valgyti! Še, imkite sumuštinį ir einam miegot. Dabar tik turėt namuose duonos ir dešros.

Norėdamas iškviest demoną turi mokytis senovės aramėjų. Gebėti nupiešt sudėtingus rašmenis ožio krauju. Man viskas paprasta. Tik pasakau, kad vienas ar kitas vaikis yra geras, ir po kelių minučių mano namuos Azazelis ar Lilit apsireiškia. Šiaip, užtenka pagalvot.

Po kelių dienų rimties gedulo atmosferoj ir nuolatinio: – Mažiai, tyliau, – šnibždančiu balsu. – Ššš… – Nebėgiok čia. – Nebėgiok ten. – Ateik čia. – Pabūk ten. Galų gale jie galėjo išsirėkaut ir išsilakstyt. Gerai kad nesprogo iki tol.

Ar gi tai šermenys jei salėje sėdi visi rimti ir neapklijuoti širdutėm, žvaigždutėm, gėlytėm ir vienaragiais?! Aišku, kad NE! Vienžo, dukra pasirūpino kad viskas salėj būtų taip kaip turi būt. Draugai ir favoritai gavo daugiau lipdukų.

Didžiuojuos savo vaikais šermenyse. Jie elgėsi tyliai. Klausė. Išbuvo visą dieną. Bendravo. Nei karto neuždavė klausimo vyresniems giminiečiams: ‘tu greit mirsi?’. Ramiu bruzdėjimu ir klegesiu priminė, kad naivus ir paprastas gyvenimas gali bėgt net šalia sielvarto.

Gražus oras. Vaikštom po Anykščius. Artėjant prie lauko kavinės. Sūnus: – Tete, žiūrėk, užpakalis! Susimėtau. – Kur? – Mama, užpakalis! – ir rodo į kavinės lankytojo skirmantą. Vienžo, pažiūrėjom visi į senstelėjusio vyro užpakalį ir pasidžiaugėm, kad ans neišgirdo.