Kategorija: Papathings’ai

Seniai, kai žaisdavau kieme, vienas iš blankstančių (tikrai buvo iškritęs iš TOP5) žaidimų buvo karas, rusai prieš vokiečius. Įtariu, kad greit gali atgyt karo žaidimas, bet šįkart žais ukrainiečiai prieš rusus. Kažko vaikiams visad reikia aiškių greičių ir blogiečių.

Vaikdirbiai turi būt vieningi! Bet… Tas kur turi tris, nesupranta to su dviem. Šis neatjaučia vieną auginančių. Abiturientų tėvai varto akis kai skundžias paaugliais. Šių gimdytojai prunkšteli išgirdę aštuonmečių turėtojų bėdas. O jei tau tik ką gimė, tai good luck.

Kai vaikių nebūna namie, šie tampa keistai tylūs. Jiems esant, jie kažikur krebžda, žaidžia, mušas, rėkauja. Net miegodami anys krenkščia, vartos, parpia, knarkia ar kalba sapnuodami. Vienžo, jie kaip pelės sienose. Vis koks šnarėjimas. Kai jų nėr baisiai tylu.

Mažiai jau patys apsirengia. Mažiai savarankiškai apsiauna. Mažiai atsidaro duris. Mažiai išlekia į kiemą. Mažiai išvažiuoja su dviračiu. Kiek čia beliko? Paliks vaikiai lizdelį po kokių penkiolikos metų.

Kieme tiek daug vaikių, kad kiekvienas butas su mažiais slapta ir neslapta svarsto, kas čia toks nebais atsargus leptels galįs pažėt jaunuomenę. Va taip ir prasidės bendruomenės darželis. Juk būtų fainą per kiemą vaikius nuvest į darželį. Vakare per kiemą parsivaryt.

Kai kieme daug vaikių ėjimą namo reikia koordinuot. Negali savų išvest, kai tuo tarpu kiti dar duodas po langais. Ir aš tikrai tingėsiu į vakaro pabaigą vienas pats ganyti ir užimt savo mažius kieme. Tai kaip supratot, ėjimą į lauką taip reikia koordinuot.

Kalbu trumpais sakiniais. Pasakau ką darysiu, kada bei priežastį. Ir prasideda… – Kodėl? – Ką? – Kas? Ir jei pasiseka, prie klausinėjimo prisideda antras vaikis ir prasuka tuos pačius klausimus dar kartą. Čia ne kvota. Čia nėr gero-blogo policininko. Čia kankinimas.

Jei parduotuvėj vaikiui reikia rinktis prekę, jis pasirinks su žalesniu įpakavimu. Atrodo supratau kaip ans renkasi mėgiamiausius super herojus. Kuo raudonesnis kostiumas, tuo geriau. Dabar meilę prisiekiam Flašui. Ai, dar turi būt jaunas. Ne sukriošęs Ironmenas.

Pripirkom vaikiams rūbų. Anys išsipustę, gražūs, į mažus suaugėlius panašūs. Net beveik švarūs grįžo iš darželio. Tai dabar pačiam reikia kažką gražaus prisipirkti, kad šalia tų puošeivų neatrodyčiau toks nusmurgelis.

Kartais kai aš, ar Brangiausioji prižiūrim vaikius po vieną, gimsta klausimas: – Kaip sekas? – Prasidėjo isterikos, žliumbimas. – Dėl jo? Ir supranti, kad papasakoti kaip viskas prasidėjo gali, bet… bet priežastis tokia alogiška, kad net nėr prasmės apie ją kalbėt.