Kategorija: Papathings’ai

Sugalvojo vaikis šiandien būt savarankiškas. Padėjo grindis plaut, siurbt. Prieš miegą pats duše nusiprausė. Aš stoviu už stiklo ir instruktuoju, ką atsukti, ką sušlapint, kur patrinti, kur nusiplaut. Saugus, nes taškos kabinoj mažius, tai ne vaikiškai.

Ryte sužinojau, kad kepu skaniais picas (nors kepiau tik kartą). Iškepiau. Vakare sužinojau, kad kepu neskanias picas. Ką aš žinau, man tai skanu. Badaukit jei taip norit.

Dukra man ir Brangiausiajai karts nuo karto pasako: – Kaip aš tave myliu! Ir stipriai stipriai apkabina. Ir visa tai miela, gražu. Už širdies griebia, kol nesugalvojau paklaust: – O tu žinai kas yra meilė? – Ne! – ramiai atšauna dukra. Ir visas meilumas išsivadėja.

Viena vertus privežiau krūvą saldainių, kita vertus… dozuoju juos it kokius vaistus. Trys guminukai šiandien, vienas kramtomas, o šokoladuko dabar nebus. Kankintojas! O juk galėtų gi viską per dieną suryt, pasidžiaugt tėvo grįžimu ir pilvo skausmu.

Dabar mūsų pokalbiai priėjo prie depresijos temos. Tenka aiškint, kad vieno vaikio su jo pykčiu ir liūdesiu negaliu palikt, nes tai gali pavirst į dar didesnį pyktį ir liūdesį, kuris susargdins stipriau. Ir tai pasakoju jį stipriai apkabinę po sunkaus pusvalandžio.

Kaip po galais mes gerai gyvenam. Iš duty free parduotuvių beveik nėr ką vežt. Kam tąsyt tai, ką gali nusipirk bet kurioj maximoj? Vienžo, guminukai, šokoladukai, kramtuškės. Nuobodus ir veiksmingas cukrau gabenimas iš už sienos namo… lėktuvu.

Teambuildingas. Žaidžiam futbolgolfą. O man viena mintis sukas – nereikėjo vasarą tinginiaut, reikėjo su sūnum daugiau tą kamuolį paspardyt. O dabar, tiek treniruočių praleidęs, kaip gi neprisidarysi gėdos krapštydamas kamuolį iš krūmų.

Grįžtu iš komandiruotės ir žinau, kad reiks persijungt iš kolegos į vaikdirbį. Čia tau ne dviratis. Pripratau prie suaugėlių aplink, kurie savim pasirūpina, į vaizdą per daug nelenda. Sunku bus vėl tėvaut, nes ne tik aš atsilupęs, bet ir anys bus naujų bajerių išmokę.

Skrendu vienas. Darbo reikalai. Lėktuve vaikiai erzuliuoja, rėkia. O pačiam jokio susierzinimo. Matyt, sugadino tėvavimas ausis… ir galvą, nes net užsimaniau savo mažius ištempt.

Žaislinis šviesos kardas tik rudenio sutemose pasirodė visu gražumu. Kai vaikis prabėga per kiemą juo mosuodamas užsimanau ir sau nusipirkt tokį, kad įjungęs raudonos spalvos šviesos kardą per visą kiemą surikčiau: – Vaiki, I am your father!