Kategorija: Papathings’ai

Kalėdų seniai iš visų namų vaikiams prinešė įvairiausių dovanų, kurioms reikia batareikių. Dabar pačiam tenka rankiot batarkes iš visų kampų, kad dovanos zyztų, burgztų ar važiuotų. Arba… Arba, apdairiai prisipirkt iš anksto.

Nenoriu baisiai girtis, kad esu geras imbierinių sausainių dekoruotojas, bet… kai vaikiai renkas kokį sausainį sunaikint, tai dažniausiai renkas mano tepliotus.

Vaikiams jų dovanas po Kalėdų egle senis padės nepakuotas. Na žinot, ekologija, nešvaistymas, sąmoningumas… Vienžo, tingim užsiimt reikalais, kurie bus sudraskyti per akimirką. Ir taip jau per dažnai siurbiam kol jie dar valgo.

Vaikiai pakeverzodavo ir jau duok naują lapą. Išmokiau keverzot ant abiejų pusių. Pamokiau užrašyt vardus, aišku kas autorius. Kol kas trūksta datos. Beliko išmokyt kritiškai vertint savo darbus, nepavykusius išmest. Nes jokioje galerijoj netilps jų darbeliai! papathings

O jūs taip pat dabar žiūrit į tą krūvą dovanų vaikiams, kurią, tipo, atneš Kalėdų senis, ir galvojat: ‘Kažko trūksta. Reiks dar užsukt į pardę.’. Tada vaikiai padaro kokią nesąmonę ir jau galvojat: ‘Nafig! Nieko jie gaus! NIEKO!’ Vėliau: ‘Ką čia dar jiems nupirkus?’.

Vaikis džiaugsmingai pranešė, kad su grupe važiuos į Kalėdų senelio namus. Neee, brangusis, ryt važiuosi į senelių namus, ir ten jau jūs busit Kalėdų… vaikiai seneliams.

Vaikis rodo mažei savo piešinį ir klausia: – Kur pasislėpė nykštukas? – Čia! – beda pirštu dukra. – Ne. Bandyk dar, – erzina sūnus. – Čia? – Ne. – Na kur? – susierzinus klausia. – Aš dar nenupiešiau! Gerai paslėpė.

Šių metų darželio Kalėdų senelis yra geresnis už praėjusių. Bet vaikiai, tai tokie pat nemandagūs ir savanaudžiai. Vis pertraukdavo klausdami kur jų dovanos, kodėl vėluoja. Laukiu, nesulaukiu, kada Kalėdų stebuklą galėsiu pervest į jų sąskaitą.

Sunkiausia tėvavimo dalis yra mokyt atpažint jausmus ir ką su tuo daryt. Lengva džiaugtis ir šokinėt iš laimės. Sunkiau pykt ir suvaldyt įniršį. Sunkiausia gedėt ir išverkt liūdesį. Ypač, kai visa šeima panyra į netekties skausmą, kai net plyštančia širdim turi mokyt.

Kavinėj vaikiai rado laisvas, prie staliuko nepriskirtas, kėdes ir pradėjo su jomis žaist. Po kiek laiko jas pamiršo. Padavėja praeidama kėdės gražiai sustūmdė. O man viena mintis verda: ‘netvarkyk, netvarkyk dar, nes maniškiai dar neišejo.’