Kategorija: Papathings’ai

Vėl prasidėjo TOS savaitės metuose, kai turi klausyt ausis ištempęs, kokius užsakymus Kalėdų seniui meto į orą.
Aišku, gali parašyti, bet kai norų sąrašas it pasąmonės srautas. Čia yr noras, čia nėr, tenka klausyt… Ir bandyt nepamiršt.
Svarbiausia nepamiršt.

Seneliai vakar parodė kaip linksma grėbt lapus.
Tai kiek džiaugsmo vaikiui, nes šiandien vėl galėjo grėbt. Net 22 krūveles sugrėbė.
Jei būtų likęs ilgiau kaime, tai dar ir rytų būtų susidūręs su lapais. Tiesa, gal to džiaugsmo ir mažiau bū buvę.

Rudens atostogos išėjo it tikros atostogos. Pakeliui iš SPA užsukom pas Senučius.
Vaikai pareiškė, kad nori likt.
Senučiai sutiko juos pasilikt.
O kas mes tokie, kad prieštarautume, tai ir palikom.
Visi atostogauna.

Prabangaus viešbučio fojė sklinda vaikų žaidimų alasas.
Kažkas rėkia.
Tolėliau verkia dvimetis.
Čia pat vyksta pradinukų vestuvės, o gal vejonės.
Priešais registratūrą sklaidos pilnų pampersų tvaikas.
Personalo veiduos viltingas rudens atostogų pabaigos laukimas.

Užuojauta visiems, kurie manėsi suplanavę tylią ir ramią savaitę kokiam SPA, bet papuolė į milijono vaikių rudens atostogų šurmuliojantį pragarą.
Na o mes, velniai, maišom ir taškomės Jacuzzi kartu su nelaimėliais.

Jei ką ir skaitys mano sūnus noriai ir neskatinamas, tai tik sesės dienoraštį, kuri ji ne taip seniai pradėjo rašyt.

Reikia stabdyt vaikių tiesos sakymo terorą. Kai tik mažiai užmato išsiskiriantį asmenį ir pradeda pirštu rodyt sakydami:
– Tete, matai?
Atsakau:
– Matau. Kaip gražiai/įdomiai tas žmogus atrodo.
Ir kas jiems belieka? Tik pritariamai linkčiot ir grožėtis.

Rudens atostogų pirmosios dienos. Vaikiai lipa sienom, dar vakarykštis cukrus groja.
Galvoju, gerai, gausit drausminamąją priemonę.
– Stop! Kurpines! Pratybas! Darom namų darbus!
Maniau supyks, kur tau.
Atsinešė viską.
Susėdo abu.
Padarė viską.
O aš sėdžiu apšalęs.

Guli dukra lovoj.
Visa ant manęs pikta.
– Tu ant manęs pyksti? – tikslinuos.
– TAIP!
– Kodėl?
– Pats žinai? – atkerta.
– Kad neleidau skaityt lovoj?
– Taip.
– Na tai eik, paskaityk dar 15 minučių.
Ir skaito senovės graikų mitus, kaip tėvas Kronas savo vaikus ryjo.

Vaikė tik grįžus iš mokyklos pranešė:
– Šiandien gavau DU!
Mane nupurtė kažkokia senobynė baimė, bet jos balsas kažkodėl skambėjo labai džiugiai.
– Ką? – neatsitokėjęs nelabai protingai perklausiau.
– GUMINUKUS!