Kategorija: Papathings’ai

Įtariu, kad auginu darboholiką. Jau kelintą dieną vaikis kartoja: „noriu išmokt, noriu užduotis daryt”. Pasiima sąsiuvinį ir dirba, rašo raidžių diktantus.
Buvo penktadienio vakaras…

Ploviau vaikių batus. Pagalvojau, kad dar kokius 8-10 dydžius teks pirkt, o po to jau nusistovės.
Tai va, vaikių senėjimą galima matuot ir taip, kiek liko batų dydžių iki jų pėdos nebeaugs.

#papathings

Vaikis grįžęs iš darželio zaunijo, kad nori daryt karūną. Nežinau kam jam jos, bet kai paklausiau atsakė:
– Noriu į ją žiūrėt.
Žinom mes tuos žiūrėtojus. Pirma žiūri, po to įsteigia monarchiją ir sukis kaip nori vasale.
Nors, kita vertus, o koks skirtumas.

Kad vaikiai sensta supranti iš to, kad vis daugiau ir daugiau normalaus maisto jie pradeda valgyt. Dingsta jų alkis vienaragių pienui bei fėjų sparneliams. Dabar tiks ir kiaušinienė.
Ot tai atgaiva tėvui virėjui.

Kiekvieną kart baseine ateina ta akimirka, kai varlinyke vaikdirbių mirksta daugiau nei dirbinių.
Žinioj, vanduo gi šiltesnis.

Išvedėm vaikius į mišką parėkaut. Parėkavo. Pašūkavo. Nusibodo greit, bo nieko nesuerzino, niekam nebuvo įdomūs jų klyksmai. Vienžo, grįžom į patalpas šūkaut, kur kaskart tėvai sureaguoja ir šiaip, daugiau dramos galima išspaust.

Mane dviejų greičių vaikiai pribaigs vieną dieną. Mažius skuodžia užpakalį užspaudęs, baisiai reik į tualetą. Vaikė gi, medituodama, lėto valso žingsniu pindzina iš paskos. Paleistų vidurių tiksinti bomba ir inkaras, toks vat tas tėvavimas šįkart.

Gyvenime kaip, sukaupi drąsą, prisipažisti meilėj ir toliau važiuoji: „myliu tave”, „aš tave taip pat”. Tačiau po metų, kitų, meilė yra, bet jaudulio prisipažinus nėr.
Bet kai vaikiai, patys, šiaip iš lubų, pasako mylintys tave.
Čia kiekvienąkart VAU! Suvirpa širdis.

Tie, kas tikisi, jog augindami vaikius patys nieko neišmoks, o tik patys visko mažius mokys, baisiai klysta. Niekas manęs tiek neišmokė kantrybės, susitaikymo, pakantumo, pagarbos, kaip tie MAŽI PARAZITAI!
Bet labiausiai jie many išlavino gebėjimą atsiprašyt.