Kategorija: Papathings’ai

Pasakojam vaikiams apie jų prosenelį. Brangiausioji:
– Mano senelio vardas buvo Antanas…
– Prezidentas? – nekantriai pertraukia dukra.
– Ne, ne tas Antanas.

Patinka paruošt pietus ant vaikių alkanumo. Parsikviečiu vieną namo valgyt, tada einu antrą susirinkt iš kiemo.
Žiū, sėdi pirmas prie stalo ir kemša kepsnius, ir taip gerai įsibėgėjęs it tas bliūdas su visais kepsniais jo vieno porcija.

Kiemas vakare skamba nuo vaikių alaso. Juokingiausia klausyt šauksmų:
– Mama! MAMA! M A M A!
Bando prisišaukt prie lango savo gamintoją. Vieni supratę koks bergždžias reikalas taip rėkaut, ima spygaut:
– Mama Asta! Asta!
Bet ne ką sėkmingiau.

Dukra tikra dabita.
Kad ir šiandien. Persirengė kelis kartus.
Vėsų vakarą lakstė be megztino, nes gadino įvaizdi, o man melavo, kad nešalta.
Pas dantistę pasiprašė dar vienos rožinės ir trečios auksinės plombos.
Mirgu, margu… burnoj.

Ach tos vasaros dienos, kiek suteikia džiaugsmo.
Ar pastebėjot?
Pajutot?
Kaip mažai darbelių tenka sandeliuot? Kaip mažai jie dabar sėdi namie ir piešia.
O kol štilis, reik ruošt vietą naujiems šedevrams, kurie gims ilgais rudens vakarais.

Tik nepadaryk instruktažo vaikiams prieš einant pas daktarą, tai dieve, dieve.
Viską kabinete čiupinėja, grabinėja. Viens su kitu pasikala, pokalbį pertraukia.
Net pamiršau kelis kartus ką norėjau daktarui pasakyt per mažių bardaką.
O gal čia jau man diagnozė?

Vasarą vaikiai eina į vieną grupę. Anot auklėtojos, jie viens kitą ignoruoja, bet namuos sužinojau, kad:
* vienas bandė kitą glostyt;
* trukdė miegot viens kitam;
* darė kažkokias nesąmones.
Mdas, ignoravimas, ane?
Čia labiau brolis/sesuo pats/pati nepasierzins gi.

Tokią karštą dieną su vaikiais praktikavom siestą. Iki pietų lauke, popiet ant sofkės snūduriuodami prie teliko, po to vėl lauke.
Aš būčiau ilgiau kimarinęs, bet mažiams nusibodo jų pačių išsirinktas filmukas.
Man tai jis tiko, bais įdomus, miegot netrukdė.

Kadais mane bais išgąsdino kaimynės pasakojimas apie Apokalipsę. Pats netikėjau, bet bijojau dievo siuto.
Mano mažiai treniruoti.
– Tiki dievu? – kaimynuks klausia dukros.
– Jėzum Kristum?
– Aha.
– Tai čia pasaka, – pabaigia teologinės diskusijas ateisto dukra.

Su išsireiškimais reik atsargiai. Tvankios dienos vakare, pasiunčiau vaikį dušan. Ans nusiprausė, aš jo klausiu:
– Geriau?
– Jo!
– Galva prašviesėjo?
– Tikrai? – nesupratęs klausimo puolė prie veidrodžio tikrint kokio šviesumo dabar galvą turi.