Kategorija: Papathings’ai

Susitarimai.
Pažadai.
Baudos.
Deklaracijos.
Apgavystės.
Pažadų laužymas.
Susitarimų nesilaikymas.
Papirkinėjimai.
Derybos.
Padlaižiavimas.
Ne, tai ne UABo reikalai, tai šeimos su vaikiais kasdienybė.

Beeinant į darželį prasidėjo kalba apie jaunas vaikių dienas, na kai jie leliukais buvo. Dukra paklausė:
– Pavargote mus augint?
– Tiesą sakyt ar meluot?
– Sakyk.
– Pavargom…
O po to tai vieną, tai kita nešiau. Čia, kad nesiilsėčiau mažius paauginęs.

Dukros darželio kieme net kelios suaugelės, vieną jų buvusi auklėtoja, klausė kaip jai sekas naujoj grupėj.
Mažė net nemirktelėjusi entuziastingai atsakė:
– Gerai!
Vienžo, tai bus panaudota prieš ją diskutuojant apie jos nenorą eit darželin.

Dukra nebais sportinykė. Jai nereik kamuolio, paspirtuko, o dviratį ignoravo. Važiuot nemokėjo ir nesiveržė išmokt.
Šeštadienį pareiškė – reik nuimt ratukus.
Važiuos!
Susnervavau, nugaros pagailo. Bet manęs labai ir nereikėjo.
Pati sugalvojo, pati išmoko.
Pirmadienis.

Sūnus turi miego žaislą. Visad jo reik prieš miegą.
Dukra gi, niekaip nerado savo miego žaislo. Visad į lovą keliaudavo tai vienas, tai kitas. Tačiau šiandien man tapo aišku, kad ji seniausiai turi miego žaislą, net DU!
Vieną vakarą pasirenka mane, kitą Brangiausiąją.

Dar apie amžių. Dukra išklausinėjo kaimynę, kuri mūsų, vaikdirbių, bendraamžė kiek jai metų. Ši truputį susinepatogino. Išdavė kad ir mes ne jaunuoliai (vis naiviai tikiuosi, kad bais jaunai atrodau).
Vienžo, jei stresuojat dėl asmens kodo, venkit mano mažių.

Vaikiai yra žiaurūs. Jie ramiai gali tavęs klausinėt:
– Kiek tau metų?
– Gi žinai.
Pasako kiek, nes žino rupūžės.
– Tai čia daug?
– Na daugiau nei tau.
– Tai tu senas?
Ir visą tai vyksta prieš artėjantį gimtadienį.

Būsiu darželyje grupės tėvų taryboj. Velnias žino ką veiksiu, bet kai du vienoj grupėj, reik tą daugumą atstovaut.
Bet matyt, su galva man kažkas negerai, nes ir tėvų susirinkimas buvo įdomus, ir neprašomas suvestinę parašiau tiem, kas nedalyvavo.

Jie nekreipia dėmesio į tai ką jiems sakau.
Aš nekreipiu dėmesio ką jie man lepteli.
Va tai ir gyvenam.
Viens į kitą nekreipdami dėmesio, neklausydami, negirdėdami, bet nagais, dantim ir meilę viens kitan insikibę.

Vaikiai žaidžia ant mano mobiliako. Pradeda sūnus, tada dukra. Mažius stebi jos žaidimą ir komentuoja:
– Eik ten!
– Šaudyk!
– Spausk geltoną!
Aš jį raminu. Žinau kaip tai erzina. Matau kaip erzinas dukra, bet pamatęs ką ji daro pats vos susilaukia nepasakęs:
– Šaudyk!