Kategorija: Papathings’ai

Augdami vaikiai tampa vis pavojingesni savo tėvams. Pradžioj tai ką, tik miegant įspirdavo. O dabar… užmatai mažių kažką nuo žemės kišant burnon ir tiesdamas rankas atimt kąsnį prisimeni, kad gali nukentėti nuo gerai sudantėjusios burnos.
Ėjo tik antri metai.

Atvarai į svečius ir pradedi įrenginėt stovyklą. Mažių drabužių vagonas priparkuoji kampe. Po to įrengi pervystymo vietą. Strateginiuose pašaliuose išmėtai maistus, žaislus bei kitą įrangą.
Tada prisėdi, bet neilgam, nes prisimeni nepasisveikinęs su šeimininkais.

Reik pripažint problemą. Negalim daugiau jos neigt. Mūsų vaikius priklausomas nuo supynių. Įsodini mažių į aparatą ir gali kokį pusvalandį supt.
Vaikius nekreipia dėmesio į kaimynukų užuominas bei prašymus leist ir jiems pasidžiaugt. Nusukę iš gėdos akis supam toliau.

Mažius toks atsargus pas mus išėjo. Kojos ano stiprios nuo mažumės, tačiau savarankiškam vaikščiojimui jis jas pataupo. Kelis ratus aplink kiemą įsikibęs pirštą apeiti gali, tačiau pats vienas eit vengia.
Kita vertus, ans gi Suvalkijoj gyvena, ko jam kojų netaupyt.

Smėlio dėžės džiaugsmo nesupratau iki šios dienos. Man visad buvo atgrasus tas smulkios uolienos žiurgždenimas. Odos sausumas. Akmenų trupinių kibumas, lengvai nenusiplausi, visad koks lieka.
Na o šiandien, smėlio dėžė kieme pusvalandžiui užhipnotizavo maną vaikių.

Pabėgau nuo vaikių ir brangiausiosios į… vestuves. Daug nematytų žmonių, tačiau tėtukizmas, matyt, traukia kitus šia liga sergančius. Greit susidarė laisvų nuo vaikių gimdytojų grupelė. Kažkas palinkėjo gandrų, atostogaujančių tėvų tarpe pasigirdo prunkštelėjimas.

Šiandien, kaimynas praėjo vedinas šunim. Pasisveikinom. Jis nuėjo tąsomas už pavadėlio. Pagalvojau: „koks nedresuotas šuo, tampo, trauko vargšą”. Tada susipratau, kad pats tai stoviu palei tvorą, o mane atvedęs mažius tranko šią savo rankytėm.
Mane taip pat atitempė.

Užmatau ateinantį kaimyną ir šešis kartus už vienerių vaikį senesnį kaimynuką. Šis telefone paleidęs dainą. Migdau mažę, tad tėvas prašo sūnaus pritildyti, nes „lelia miega”. Ir tada pasigirsta priedainis „Juoda orchidėja…”.
Įdomu, kokios gėdos man pridarys manieji.

Kasvakar tas pats. Aš ir mažius susėdam viens prieš kitą. Ans susiverčia vieną gurkšnį, godžiai praryja dar kelis ir virsta ant šono. Pasivarto, paniurna, po minutės kitos pabaigia savą butelį ir sminga.
Vaikius dar mažas, daug nepakelia. Atsidustu ir einu rašyt.

Žinot kas užknisa tėvaujant? O gi tai, kad reikia būt nuosekliam. Pradėjai keistai vadinti kokį nors daiktą, tai dabar būk mielas taip nesąmoningai ir šnekėk, iki kol vaikis sužinos apie sinonimus.
Mašina – garsas pučiant orą per suspaustas lūpas ir besispjaudant.