Kategorija: Papathings’ai

Nusiirėm su mažium į baseiną. Treniruotė. Vaikis totaliai išsiblaškęs. Ten žaisliukai, kitam kampe kamuoliukai. Spalvos, šviesos, nematyti žmonės. Kineziterapeutės neklauso, dairos, muistos.
Tik vėliau supratau, kad labiausiai jį blaškė topless bendraamžės baseine.

Mažoji genomo paveldėtoja laikoma ant rankų karts nuo karto atsisuka ir perbraukia rankute per apžėlusi skruostą. Akys pilnos pilnos nuostabos, tad rodos, kad anos galvoj vyksta tėvukų atpažinimas: „čia šiurkčiaveidis tėvinukas, o anava ten, švelniažandė maminukė”.

Atėjo tas momentas – namuos dar vienas gurmanas. Kol buvom dviese viskas buvo aišku. Brangiausioji mėgsta tą, aš aną. Nusiperkam ir voila! Mažius įvėlė tam tikro sudėtingumo. Nemėgta, šito, nevalgo ano, o tam dar dantys per maži.
Vakar į šaukšto klubą įstojo vaikė.

Ar galima vaikiais apsikrėst? Darbe sklandė bajeris, kad vienos kolegės kėdė yra „karšta”, tad jei nenori, po metų keist sauskelnių, geriau ant jos nesėst.
Kėdės ofise tai vienodos. Kaip žinot ar kas nepakišo užkrėstosios? O jei pakišo, tai ar galima slapčia perstumt?

— Tai ką savaitgalį veikėt? – klausiu kolegos, kurs mažių turi truputį daugiau nei aš.
— Miesto šventėj buvom.
— Ką lankėt?
— Prie Pilies.
— O ten kas?
— Atrakcionai…
— Daugiau ką nuvei…
— A-trak-cio-nai… – nutraukia mane.
O aš dar skundžiuos nemokamom supynėm.

Išgirdęs klaktelint uždaromų durų spyną supratau, kad artimiausią pusvalandį maną likimą lems mažiaus malonė. Uždaryti. Dviese. Žaislų kambary.
Veltui bandžiau suvokt kokį žaidimą žaidžiam. Veltui stengiaus rast nors vieną užuominą. Geriausias pabėgimo kambarys ever.

Jei mūsų daugiabutyje vyktų „Pliusų ir minusų” vakaras, kur reiktų iškeldinti nepatikusį kaimyną, tai apsivaikavę ir beapsivaikuojantys tzikiai sudarytų koaliciją ir vieningai nubalsuotų prieš kaimyną, kurs taip pastato mašiną, kad nepavyksta su vėžimėliu pravažiuot.

Anksčiau, t.y. mano vaikystėj, tėvai neleisdavo sėdėt prie teliko iki vėlumos. Dabar gi… vaikiai verčia naktim peržiūrinėt įdomesnes laidas. Neleidžia dienom TV pažėt.
Dabar suprantu kodėl vyresni ir laisvėn vaikius paleidę žmonės tiek laiko skiria televizoriui.

Pasivaikščiojom. Kelis šimtus metrų ėjom dešimt minučių. Per tiek laiko tėvai kilą nuvaro skubriu žingsniu stumdami vėžimėlį. O mes vaikščiojom. Palydėdami akimis nuvažiuojančias mašinas. Stebėdami vedžiojamus šunis. Daužydami delnu skardinę tvorą.

Jie tokie,.. tokie panašūs į robotus siurblius. Vaikšto aplink, ropoja, trinas ir tuo pat metu leidžia zyziančius garsus. Staiga sustoja. Pritipena. Apsikabina. Padeda galvą ant peties. Pasikrauna. Ir po minutės kitos gausdamas neoptimizuotais zigzagais juda po butą.