Kategorija: Papathings’ai

Žinau, kad kažkada ateityje, vaikiai man pareikš, esą aš jiems gyvenimą sugadinau. Na o kol kas, aš jiems gadinu bananus. Paduodu praluptą vaisių. Piktumai, zirzimai, ašaros. Paduodu neluptą bananą – viskas gerai.
Reik treniruotis, sušikt gyvenimą, ne juokų darbas.

Sakoma, kad tikrai keiktis nemoki tol, kol nepradedi vairuot. Gavus teises atsiriša kažkoks mazgelis ir pasileidžia į trasą ne tik mašina, bet ir gestai bei užpypinami žodžiai.
Supraskit, tėvams vežantiems smulkius vaikius tenka valdyt ne tik mašiną, bet ir liežuvį.

Ant grindų keturiese. Visi keturiom. Mūsų užpakaliai pakelti, o jos ne. Žiūrim į mažę, laukiam. Nė krust. Kartojam. Va taip įsiremiam, pakeliam pečius, užpakalį aukštyn. Ropojam. Mažė suirzta nuo tokių pamokų.
Katinas praeidamas paniekinančiai nužvelgia mėgėjus.

Ruduo, temperatūra, snargliai. Pažiūrėjęs į vaikių gali pasakyt ar turi ans daugiau laipsnių nei derėtų.
Bet užkisančiausias dalykas – snargliai. Jie visur. Ant baldų, drabužių, indų. Ir jie bėga, ir bėga, kartais tiesiogine prasme, t.y. snarglianosis lekia šalin.

Įdomu, ar vaikiškų striukių gamintojai, siūdami lietpalčius su kapišonais, pagalvoja, kad iš tiesų tai prie drabužio pritaiso mini pavadėlį?
Ar jie daro stipresnes siūles? Sutvirtina diržais? Ir kodėl kapišone nėr normalios rankenos vaikiams iškelt iš balos?

Po vakarinio pasivaikščiojimo su maže nešyklėj, brangiausiajai giriuos:
— Kaip vienas su vaikiu bevaikščiojantis tėvas, susilaukiau moterų dėmesio. – Pasakęs kvailai šypsaus.
Brangiausioji nužvelgė mane tiriančiu žvilgsniu.
Nutylėjau, kad visos sutiktos – senjorės.

Manau daugeliui tekę sapnuot, kai reikia bėgt, tačiau jauties sukaustytas ir vos pajudi.
Sapnavau tėvišką šio košmaro versiją. Mažė ant rankų, dėl jos svorio ir nuovargio nepajudu, o vaikis pindzina į judrią gatvę.
Šiaip tai, nors sapne norėčiau pailsėt nuo dabojimo.

Reik stabdyt mažių terorą! Mane vaikė su nešyklę ištempė į vakaro vėją. Naktim mažius tikrina ar ne per saldžiai miegu.
Nes jei užsileisi…
Mačiau kaip paaugusi vaikė stadione vãikė tėvą. Kartu darė pratimus, judino klubus, šoko. ŠOKO!
Jei užsileisi nušokdins visai.

Daržely auklėtoja papasako, kad vaikis truputį negerų dalykų daro, tad prieš miegą, pasiguldęs šalia, nusprendžiau ramiu balsu paskaityt tėvišką moralą.
Vienžo. Susirinko šmutkes, per lovos bortelį į savo lovą ir tipo miega.
Žiū, moralizavimas pagreitina migdymą.

Mažius įvaldė magišką žodį „ačiū”. Taria ne visai teisingai. Tai labiau „atiu”, nei „ačiū”. Ir naudoja ne visad kai reikia. Kartais pataiko, padėkoja gavęs. Tačiau dažniausiai privaro, atimdamas linkteli, pasako „atiu” ir pabėga nešinas grobiu.
Mandagus žmogeliukas.