Kategorija: Papathings’ai

Mano galvoj telpa Arakio dykumos ir kopos. Imperijos kreiseriai bei šviesos kardai. Dar ten keliauja Geraltas iš Rivijos.
Vienžo, kaip ten dar gali tilpt, tai, kad vaikiai į darželį turi ateit su juodom kelnėm, nes kažką ten šoks?

Padariau klaidą. Tokia keista klaidą.
Nedarau nieko, kol vaikiai gražiai nepaprašo. Tad jie tapo mandagūs, bet naiviai įtikėjo, kad „prašau” yra magiškas žodis.
Jo, magiškas, bet kuo toliau, tuo labiau matau, kad magijos, kai mes jų gražiai prašom, mažiai nejaučia.
#papathinga

Vaikiams pasakiau, kad šiandien vakare manęs nebus, nes einu į Žalgirio rungtynes arenoj.
Vaikiui akys išsiplėtė. Ans išsižiojo iš nuostabos ir paklausė:
– Žaisi krepšinį?!
Teko nuvilt vaikį, žiūrovas aš, ne krepšininkas.

Netikiu, kad mus stebi dangiška būtybė, bet tikiu, kad mus stebi ir vertina.
Todėl bet kokioje, nors kiek viešoj vietoj, stengiuos elgtis kuo geriausiai. Juk iš bet kur gali iššokt koks mane pažįstantis darželinokas ir surikt:
– Žiūrėk ką daro Mažės ir Vaikio tėtis!

Mes neteisingai šventes švenčiam. Kas per nesąmonė yra Kalėdos, Naujakas, Velykos, Joninės?
Niekai!
Reik kaip vaikiai, laukt ir švęst gimtadienius.
Planuot. Sudarinėt sąrašus dovanų, kviečiamų draugų. Eit į kitų gimtadienius.
Vogt idėjas.
Kiekviena savaitę po Kalėdas.

Bet juk turi būt kažkoks evoliucinis paaiškinimas kodėl vaikiai erzina iki negalėjimo viens kitą ir tėvus!
Kokį gebėjimą jie įgauna?
Ar čia planas greičiau perimt gimdytojų turtus?
Ar čia mes, tėvai, įgaunam naują gebėjimą?
Kas ką čia evoliucina?

Vaikis greit išmoksta viską, kas susiję su žaidimais. Iš karto suprato žodį „konsolė”. Mario kartsuose visas lenktynes baigia pirmas.
Bet, iki šiol nežino apie ką kalbu, kai prašau išmest šiukšles į plastiko šiukšledėžę, kuri toj pačioj vietoj stovi nuo jo gimimo.

Vaikų žaidimų aikštelėje stebiu susirinkusius tėvus. Vertinu įrangą su kuria atkako.
Šitokio vežimo mums jau 5 metus nereikia.
Šitokį vežimėlį prieš 3 atidavėm.
Paspirtukas su sėdynę parduotas, kojos per ilgos.
Mažiai pažaidė.
Mes sėdom į peškomobilį ir nupindzinom.

Vaikis atostogauja, kol geria antibiotikus. Aš dirbu iš namų.
Žinau, kad vaikis gyvas, ir sveikas, nors jo nematau. Nes tai toks sausainių maišiukas čeža, tai šaldytuvo durys trinkteli.
Po n-tojo trinktelėjimo man jau net įdomu pasidaro ar turėsiu pietums maisto.

Mano video callsai dabar įdomesni. Kolegos akis išplėtę stebi mane.
Ne, ne dėl to, kad aš bais įtakingas, protingas ir gražus.
O dėl to, kad callsu metu, mano sveikstantis ir sienomis iš nuobodulio lipantis vaikis, fone rodo žaislus, piešinius ir tėvui daro ragus.