Kategorija: Papathings’ai

Keičiant darbą, naujieji kolegos juokaudami sakė, kad teks lankyt karate treniruotes, nes šefas šio sporto fanas. Norėjau pasakyt negalįs dėl vaikių, bet pamaniau, jog visai gera idėja. Brangiausiąją paimčiau, jei tik naujieji kolegos pažiūrės per treniruotes mažius.

Įmonės vakarėlis. Vienam stalo gale susėda mažų vaikų mamos ir aš. Prasideda tėviškų rūpesčių dalybos.
Šių pasiskundenimų klausos jaunos kolegės. Viena pastebi:
— Tokias istorijas pasakodami atkalbėsit nuo vaikų gimdymo.
Atsisukam į vadovę ir suokalbiškai mirktelim.

Ar man vienam taip? Toks jausmas, kad nebegirdžiu… tylos. Kol vaikiai pabudę, tol zyzimas, kikenimas, lūžtančių žaislų bei ryksmų garsai užlieja namus. Kai anys miega girdžiu jų parpimą, šnarpštimą ar net vos girdimą alsavimą.
Čia man su klausa kažkas ne taip?

Brangiausioji klausinėja apie mano dieną:
— Tai ką pietums?
Pasisakoju apie visas užsisakytas gėrybes.
— Tai neskubėdamas valgei? Gal dar net kavos gėrei?..
— Su tortu, – įsiterpiu neatsargiai.
— Tai gal net WC buvai uždaręs duris?
Trūksta mano meilei poilsio darbe.

Darbe aptariam vaikių ligas. Kad darželiai – biologinio ginklo laboratorija, kur pamiršo uždaryt duris. Pasiskundus, esą vaikiškos ligos, nevaikiškai kala tėvams, kolega pasiūlo:
— Atkeršik! Nešk ligų iš darbo. A?
Susižvalgom.
— Gert kavą iš visų nulaižyto puodelio?

Jau kelias dienas namuose vyksta muštynės. Iš pradžiu brangiausioji, tada aš, tada vėl ji. Kaimynai tyli. Bijo. Nes užėję aiškintis gali namo parsinešt problemų. Vaikiai kankinasi.
Taip ir gyvenam. Mušam temperatūrą, ši galvoja, kad jei muša, tai myli ir neina lauk.

Kirpt mažiui nagus „įdomu”. Kartais jaučiuos it inkvizicijos budelis su 2 dienų stažu, o kartais viskas praeina ramiai.
Mąstau, kad reiktų nuokarpas kaupt dėžutėj, kad kai vaikis pradės kišt pirštus ten, kur nevalia, galėčiau išsitraukt dėžutę ir per tuos nagus…

Naujas darbas, nauji kolegos, o aš nesisveikinu. Ignoruoju ištiestą ranką. Neduodu žaibo. Pro kai kuriuos prabėgu.
Vis per mažius!
Nes viliuos, kad kitiems tėvams nespausdamas rankos, kartu neįteiksiu tempos, snarglio ir čiaudulio paketo jų mažiams.

Su vaikiais sunku. Pradžioj vienerių metų krizė, vėliau trijų. Po to mokyklos pradžios, dar po metų, kitų paauglystė. Tada abitūros stresai, presai. Studijų sunkumai. Savęs paieškos. Santykių duobės. Šnai! – mažiui vidurio amžiaus krizė.
Na jau ačiū! Kada man krizent?

Kai vaikis suserga puolu skaityti internetų. Randu keistų patarimų, kad ligonį reik laikyt atskirai, maitint atskirai, paliestus ar naudotus daiktus virint, dezinfekuot, o po to išmest.
Svarstau kaip tai įgyvendinti, bet ateina kits mažius ir nulaižo ligonio soskę.