Kategorija: Papathings’ai

Niekad neužkliuvo pavadinimas „eglutės žaisliukai”. Visad rodės normalus žodžių derinys. Bet turėjau suklust. Neveltui tai – ŽAISLIUKAI.
Vaikis pasigavo pakuotę iš pirkinių maišo ir nulėkė ją spardydamas. Papuošus eglę karts nuo karto kokį nusikabina ir… mėto.

Žinot tas nuotraukas, kur visa šeima puošia eglutę? Gražūs. Laimingi. Besišypsantys.
Tai mums taip nepavyko. Vaikė lėtai, bet užtikrintai atpuošinėjo eglę. Mažius vos užmatęs fotoaparatą pasileisdavo jo link. Brangiausioji bandė sustabdyt nupuošimą ir vaikiaus nupušimą.

Ech tie jauni vyrai ir jų… žurnalai. Vaikis iš rankų nepaleidžia dėmėto, sutrinto leidinio. Pasiima jį. Nusineša atokiau. Atsisėda ir įdėmiai stebeilydamas varto. Mėgaujas vaizdais.
Va taip nevaikiškai mažius užsėdo ant žaislų parduotuvės reklaminio žurnaliuko.

Vadovas prišokavo darbe prodainiu tardamas mano vardą. Aš atgal atdainavau jam jo. Tada ans bandė sakyt, kad man nepavyko, tačiau aš toliau prodainiu pasakojau apie viską kas tuomet buvo ant liežuvio galo.

Neveltui aš savo namuose esu pats geriausias tėtis daininykas.

Einu sau ramiai, nieko nerušiju, tik capt už rankos pagriebia bedantė būtybė. Įsikimba ir nepaleidžia. Tipo vesk. Susirietęs stenu, nugara braška, tačiau vedu. Nuplykela trumpaplaukė nepaleidžia. Vos ant kojų pastovi. Griuvinėja.
Šypsaus. Einu su gražiausia mergina.

Daržely puošė eglutę. Auklėtoja pasidalino nuotrauka. Meilė susileido nuo vaizdelio ir jau ruošias pirkt skarotąją. O aš žiūriu fotkėn su vaikiu laikančiu žaisliuką ir matau, kad ans liežuvį prikandęs, vos valdos škados nepadaręs.
Mažė.
Katinas.
Eglei blogai baigsis.

Bet tai kaip pasikeitė žaislai per mano gyvenimą. „Prie ruso”, tai jie vis gesdavo. Prisukamuose visad pirma pareidavo sprandžyna. Elektroniniuos visad išbėgdavo batarkė. Pamenat?
O dabar? Nėr ko išmest. Kalėdų Senis turės palikt tuščią maišą laikyt turimus žaislus.

Sako, kad vaikiai manipuliuoja, spaudo jautrias vietas. Kol maži, jie elgias kaip… maži vaikai su klava. Vienu ypu spaudžia visus klavišus. Vienas, kitas suveikia.
Soris, turiu lėkt. Mažius ką tik pasakė „niamnia”, tai bėgam nevalgiukui maisto ieškot.
Pala, pala…

Tiki, kad turint visas šiuolaikines mokslo žinias bei tyrimus, galima atsakyt į paprastą klausimą: kuo serga vaikis?
— Nu gal virusas… – sako daktaras.
— Koks? – klausiu.
— Tas kur dabar siaučia. – muistos specialistas.
— Koks?
— Koks skirtumas. Nuo jų nėr vaistų.

Gera savaitė buvo. Vieną dieną streikavo ūkininkai, kitą fūrų vairuotojai, trečią universitetai, o galų gale mokytojai.
Reiktų dar tėvams išvažiuot į gatves. Kokį kamštį su vežimėliais padaryt, bet yra bėda…
Niekaip nepavyktų suderint laiko. Skirtingi dienos ritmai.