Kategorija: Papathings’ai

Bandau nuspėt koks bus rytas. Suvedu energijos išlaidų-įplaukų balansą. Normaliai nevalgė, tai kaip ir 0 įplaukų. Išlaidos: batutas; supynės; smėlio dėžė; penkis kartus aplink sodybą; nuvaryta nuo kojų Močiulė; antras kvėpavimas išnaudotas.
Kelsis 7-tą ar anksčiau?

Išvarom prasieit po apylinkes ir mažius vos ne kožnam sutiktam sako:
— Labas!
Kai kas pasisveikina, kai kas ne. Jei nuduoda negirdėjęs, tai mažius atkaklus. Primygtinai pakartoja:
— Labas!
O iš paskos važiuojanti vaikė dar tarsteli:
— Laaba.
Privers visus sveikintis.

Sakoma, kad šunys užuodžia baimę. Panašų gebėjimą turi ir mažiai. Jie nujaučia, kad esi pavargęs, tad duodas iki išnaktų. Jie žino, jog skauda galvą, tad savo balsą užaštrina iki sunkiai suvokiamo spygčiojimo. Jie užuodžia maudžiančią nugarą, tad prašos ant rankų.

Vaikių žaislus reikia reitinguot. O reitingus spausdint ir dalint gimdymo namuos.
Pavyzdžiui, pardėj tėvusas pasimetęs ties brangiais žaislais. Žvilgt lentelėn. O ten, meškiuko reitingas mažesnis už plastikinių indelių. Ir varo apsipirkt į virtuvinių rakandų skyrių.

Šiltą pavasario rytą gretimo namo balkone pamačiau romantiškai pusryčiaujančius kaimynus. Žinau, kad mažių jie neturi, tad pikdžiugiškai pagalvojau: „Prisiromantinsit vieną kartą ir teks visus savaitgalio rytus pradėt septintą”.
Galima sakyt vaisingų metų palinkėjau.

Kiekvienas turim iš vaikystės atsineštą patiekalą. Manasis, virti ryžiai su kondensuotu pienu. Močiutė vakarienei darydavo.
Kad jūs žinotumėt kaip vaikiai man širdį užgavo. Nei vienam netiko. Lapnojau trys porcijas ir burbėjau sau po nosim: „Kaip galima šito nemėgt?”.

Nežinau kas vaikių primokė. Gal draugai daržely. Gal per teliką prisižiūrėjo. Bet dabar yra problema. Kiekvieną kart einant maudytis jam reik įduot dantų šepetuką. Jis nuvalgo pastą, tada pavalo vonelė, sieną, grindis.
Paskui valo ir vaikė.
Mėtine gaiva dvelkia vonia.

„Mano batai buvo du,
Vienas dingo – nerandu
Aš su vienu batuku,
Niekur eiti negaliu.”
Akivaizdu, kad netiesa, nes mažę apavęs vienu batuku nusisukau ieškot antrojo. Vaikė nupindzino prie durų ir veržės laukan. Gali jie ir su vienu batuku, ir be batų. Tik spėk gaudyt.

Posakis „žemė maitintoja” įgauna visai kitą reikšmę. Išeini su vaikiais laukan, nusisuki minutėlę sekdamas, kur vaikis pasirinko pasidaryt galą, tam kad atsisukęs į mažąją suprastum, kad ši atrado vazoną ir skanauja juodžemio.Stengies, gamini, o jie geriau žemes ės.

Papaujant supranti, kad normalumo sąvokos pasikeitė. Visai normalu pasidarė aptarinėt kito žmogaus išskyras. Garsiai vardint viską ką matau mažiams, praeiviams šnairuojant, ok.
Bus sunku grįžt normalybėn. Valgyt su įrankiais. Lėkštėj matyt gražią, nesudarkytą porciją.