Kategorija: Papathings’ai

Kai turi sūnų ir dukrą kartais atrodo, kad pasidirbai dvi skirtingas padarų rūšis.
Šlapia.
Šalta.
Slidu.
Dukra įsikabinus į ranką, kartu pingvininiu žingsniu keliaujam namo. Sūnus gi, per tą patį ledą, skersai, įstrižai ir bėgom į purvino sniego pusnį.

O dažnai jus aplanko mintis betėvaujant: „Oi kentėsi! Labai kentėsi! Vaikis gaus savaitę be žaidimų, teliko ar kitos pramogos. Kentėsi! Kentėsi, tu, tėvuk, už tokį griežtumą. Kentėsi!”
Todėl prieš paskelbdamas nuosprendį visad pagalvoju apie save.

Ar padėjau statyt Olafą?
Tikrai taip.
Ar dėl to, kad norėjau prisimint vaikystę?
Tikrai ne.
Ar turėjau kokių kėslų?
Tikrai taip. Nes matydamas, kaip jiems „sekas”, supratau, kad senio lipdymas šlapdribai drebiant gali užtrukt ir namo grįšim šlapi šlapi.

Nežinau kodėl, bet mažiai, šitie demonai, vos iškritus pirmajam sniegui bėga daryt sniego angelų.
Jūs gal apsispręskit!

Vienas dalykas, kai pats atidarai šaldytuvą ir pagalvoji: „jau laikas į parduotuvę”.
Ir visai kitas jausmas, kai šešiametė atidarius šaldytuvą ir nužvelgusi jo turinį garsiai pareiškia:
– Tete, reikia apsipirkt.

Po tiekos metų, po tiek Naujakų, supratau, kad vaikiai Naujųjų tai normaliai ir sutikę nebuvo. Tai per maži, tai… galvojom, kad per maži. Bet šiaip ar taip, anys visai gerai išmokę miegot fejerverkams pokšint.
Na nieko, kitais metais tai jau tikrai. Sutiksim.

Tas stebuklingas metas migdant vaikius, kai iš visų širdučių kertelių pradeda lįst baimės, nerimas, pyktis.
O pats sėdi šalia, sugeri jų tamsą tamsiam jų kambary ir tirpdai, tirpdai nerimą, baimę.
Nes pažįsti.
Nes kadais, vaikystėj, taip pat jauteis prieš užmigdamas.

Mūsų, vaikdirbių, darbas yra taisyt.
Taisyt sulūžusius žaislus.
Taisyt piešinius.
Taisyt elgesį.
Taisyt liūdnas širdis.
Betaisydami, išmokstam ir paSItaisyt suklydus.
Tebūnie ateinantys būna sėkmingų taisymų metai ir lai viską sugebėtume sutaisyt.
Su Naujaisiais!

Vaikiai išvarė. Likau vienas namuose.
Prasideda ligos jausmas.
Galva ne tokia.
Sveikata ne kokia.
Jėgų daugiau, bet galva ne tokia ir sveikata ne kokia, tai…
Toks jausmas, it būčiau nesubalansuotas ratas. Pametęs svarelius. Sukuos greit, bet belenkaip makaluojuos.

Abu vaikiai vienodai valgo.
Vienodai degina energiją bei duodas per dieną.
Bet, kai ateina vakaras, vienas lūžta akyse, kitas, it tas žaislinis zuikis iš reklamos, pilnas jėgų ir fig tu jį užmigdysi.