Autorius: Rapolas Dadu

Duše, ant aprasojusio kabinos stiklo, vaikius piešia žmogeliuką. Nupiešia galvą, kūną, rankas. Tada bučkis į stiklą – lūpos. Prideda delniukus ir rankos turi pirštus. Nusisuka nuo stiklo ir… priglaudžia sėdmenis. Na va, žmogeliukas su šikna.

Multikų garso takelis – geras dalykas. Vaikiai jau žino kokia istorija, net patys verčia, įgarsina filmuką, tačiau muzika… Mašinoj mažiai klausydami garso takelio man perpasakoja multiką. Vienžo, net nežiūrėdamas turiu žiūrėt.

Kad ir kiek besimokytum, vaikiai užduos klausimus, kuriem nesi pasirengęs. Tiesa gali badyt akis, bet suklysi, nes jiems nepatinks atsakymas. Žinokit, Tanosas su visais begalybės akmenim pralaimės: Hulkui, Spidermenui… ir Batmanui. Ir gal dar kokiam poniui.

Vaikiai sėdi prie šiukšlių dėžės ir rūšiuoja, tai ką buvau susiruošęs išmest. – Kažkokią nesąmonę tėtė padarė, – pareiškė dukra. Man tenka aiškintis ir derinti susitikimą, kurio metu spręsim ką galima išmest, o ką reiks išsaugot.

Ką tik buvo Užgavėnės, dabar rašo, kad daržely bus Kaziukas. Atneškit į mugę ką nors parduot. Šaukštų drožt nemokų. Puodai nežiesti. Verbų nemo… Tarkim, kad verbų džiovintus žolynus jau sunaudojau. Jamkit 5 pinigus ir nupirkit ka nors gražaus grupei.

Mano vaikiai jau tokio amžiaus, kad su jais reikia tartis. Ryte pradėjau derint kartoninių batų dėžių išmetimą, nes anys su jom labai žaidė. – Kodėl? – Nes šiukšlės. – Nereikėjo tiek pirkt. Ei, mažas, tose dėžėse buvo batai tau. Nereikėjo augt! Nutylėjau. Suderinau.

Jei prieš dvim metų būtų kas pasakęs, kad sulaukęs savo amžiaus pernakt pagulėsiu net trijose lovose, būčiau nusišypsojęs į ūsą ir pagalvojęs: ‘ach tu, senas lovelase’. Bet dabar žinau, kad nieko lovelasiško čia nėr. Tik naktinis slampinėjimas tarp savo ir mažių lovų.

Pradedi dirbt tėvu ir supranti, kad teks: – dirbt virėju; – valytoju, skalbėju ir maudytoju; – auklėtoju bei mokytoju; – aktorium, dainininku, dailininku ir skaitovu; – visą parą budinčiu slaugytoju. Velnias! Man gi dar darbe reikia dirbt!

Velnias, negali paleist youtubą ir eit savo reikalais. Po kelių valandų, ar dienų susilauksi nelabai aiškaus dainelės ar filmuko užsakymo (pvz. ‘ten kur didelis pasidaro’ – Tailor Swift Anti-Hero klipas), ir vargas tau jei nesuprasi, neatspėsi ko iš tavęs nori.

Atsiprašau savo tėvų dėl to ką jiems teko išklausyt kol augau. Gal juos gelbėjo tai, kad anglų kalbos gerai nemokėjo, ir nežinojo kokias nesąmones klausau. Atsiprašau, o dabar einu klausyt dar kartą ‘Panelė iš Kauno rajono, verta…’ Plea… čia ilgam.