Autorius: Rapolas Dadu

Gali kiek nori tyrinėti suaugėlius, bet kol nesuprasi kaip veikia mažiai, nė velnio nenutuoksi kaip sukasi žmogusų šarabukai. O jie sukasi BELENKAIP! Vaikiai pratina prie chaoso, verčia susitaikyti su mintim, kad logika nieko nelemia, kad viską valdo BARDAKAS galvose.

Nesuprantu kur dingsta vaikių energija. Vieną akimirką jie gali lakstyti, važinėt dviračiais, lipt, šokinėt, bet tik pašauk namo… Viskas! Jėgos išgaruoja. Kojas vos pavelka, vos užtenka jėgų surinkt daiktus, tačiau… zyzt dėl to, energijos pilni.

Su vienu varyt kraujo tyrimų – easy. Su dviem – įdomiau. O jei dar abu paskiepyti? Ramiai. Paprastai. Tada į procedūrinį užėjo nepažįstamas vaikis, tokiems pat reikalams. Vienžo, uždarė kabineto duris, bet spiegimas aidėjo per visą polikliniką.

Nuėjom pašert ančių prie Botanikos sodo. Ant kranto krypavo senas, didelis žąsinas. Aš į jį skersai. Mažu gali užpult, nes vis suka ratus, tikis duonos. Dukra: – Koks mielas… Mūsų mielumo supratimai skirtingi. Po kelių metų atsives kokį mielą, seną žąsiną. Ką tada?

Kol neturėjau vaikių Joninės buvo liūdna šventė, nes po jų pradeda trumpėt dienos – baigiasi vasara. Bet dabar galvoju gal ir gerai. Trumpėja dienos ir vaikiai nebebus kaip vištos. Vos tik pakyla saulė ir pradeda kudakuot, irzuliuot. Ir taip iki laidos.

Apgaulingi orai… Lauke karšta, o Maximos pieno skyriuj šalta. Taip galima visai išprotėt. Negana to, kad kiekvieną dieną galvojam kaip vaikius aprengt į darželį, tai dabar turim spręst galvosūkį, kaip apšiltint mažius einant į parduotuvę.

Vaikis išsitraukė senų darželio darbelių aplanką. Rado lapą su dviem apvaliom spalvotom dėmėm ir linksmai sušuko: – Mamos papai! – Neee! Negalima taip sakyt! – unisonu pareiškėm su Brangiausiąja. – Taip. Negalima taip sakyt. Reik sakyt ‘mamos krūtys’, – pataisė mažė.

Kokio tipo vaikis jums prie širdies? Vyturys ar pelėda? Man tai reikia mišrūno. To, kurs vakare vyturys, bo anksti užmiega. O ryte pelėda, bo ilgiau vartos lovoj. Bet aš turiu vyturiuką ir pelėdžiuką. Tai nei anksti nueinam miegoti, nei ilgiau pamiegam.

Vaikių šėrimas kieme apgaulingas. Tarsi maisto ir nėr. Lyg ir viskas suvalgyta, bet… Ar tikrai mano vaikai neprimėtė užkandžių kiemo kampuos? Ar užkandžių kalorijos padengė siautino energiją? Ar MANIŠKIAI valgė? Gal kaimyniukai viską sukapojo?

Jo jo. Žinau, kad savo mažių dar normaliai nepaleidžiu. Vis dar noriu stebėti, žinot kaip jiems sekas. Iš vienos pusės atrodo, kad per saugau, bet kartais savo stebėjimu apsaugau kitus. Na kad mano vaikiai kokių netikėtų škadų nepridarytų. Saugau mažių reputaciją.