Autorius: Rapolas Dadu

Reik jiems knist protą, kol dar jie klausosi.
Kiek čia beliko? Keli metai ir vartys akis dūsaudami pamokymą išgirdę.
O dabar. Yra proga, varai!
Apie kalbą, matieką, gyvenimą ir visa tai.
Kol dar girdi.
Kol ausys nesuseno ir neapkurto vaikdirbių balsui.

Nelabai moku sakyt komplimentus ar juos priimt, bet šiandien pamačiau, kad nauja karta yra kažkokie mutantai.
Dukra pamačius grupiokės pliušinį žaislą:
– Gražus kiškutis!
– Ačiū.
Natūraliai.
Paprastai.
Reik ir man taip išmokt, o ne sukt: „Ai, čia senas. Nieko gero”.

Žadintuvas.
Darželis.
(suaugeliškos nesąmonės darbe)
Mažiai namo.
Vakarienė.
Skalbimas… Drabužių.
Skalbimas… Vaikų.
Kartot.
…
O šeštadienis!
Sunku, nes neįprasta.

Betėvaudamas dažnai papuolu į absurdo teatrą, kur logika nebegalioja, paprasčiausiai reik priimti performansą tokį, koks jis yra.
Vaikiui iškėliau sąlygą, susitvarkyt per 3 minutes.
Jis pradėjo zyzt, kad nespės. Grynam zyzimui iššvaistė beveik 3 minutes.
Performansas.

Mažė:
– Tete, nori pasakysiu savo pavardę.
Ir mergička gražiai pasako savo, gan sudėtingą, pavardę.
Ir tada atėjo mintis, kad nelengvas tas moterų kelias visokiom nesąmonėm dar apsunkinamas. Pavardę aplipina -aitėm, -iūtėm, o kai galima keist, šnai jamk -ienę.

Susirenka pusbroliai ir puskės iš skirtingų darželių ir prasideda žaidimų dalybos bei miksavimas.
Maniškiai atsivežė žaidimą „Linksmas pomidoras”.
Keista, kad nesugalvojo „Depresuotas agurkas”.
Nors, gali būtvpo šiandienos susitikimo toks ir užgims.

Kartais vaikiai prižada gerų dalykų. Mes džiaugsmingai laukiam, kad jie savo pažadą įvykdys, o jie pyst, ir atidaro dramos būrelį.
Mūsų sudaužytos viltys.
Jų klojimo teatras.
Vienžo, pažadėsim ir mes ką nors, o po to pavirsim į dramteatrį.
Įdomu, kas Kristoforą gaus.

Tik įžengęs į namus vaikis džiaugsmingai pareiškė:
– Šiandien tvarkysimės, mama sakė.
Nesu toks tvarkymosi po darbo dienos fanas, tai numykiau kažką.
Brangiausioji grįžus namo, klestėlejo iš nuovargio, ir atidėjo atrakciją.
Vienžo, nuvilėm mažių.
Dar bus tu progų!

Per tą pavasario artėjimą ir šviesesnius vakarus, aš vaikus netyčiom darželyje pamiršiu.
O buvo, o jau tamsu greit reik vaikių važiuot.
Dabar gi. Dar ne tamsu… O velnias, jau reikia važiuoti.

Kas vakarą su vaikiu skaitom po kelis žodžius. Ir supratau, kad skaitymas, sunku, bet vieni niekai, nes daugelio paprastų žodžių reikšmių jis nežino.
Aiškinau kas yra pušynas, kalavijas. Tai man ne tik Netflixą verst, man pačiam save aiškint PAŽODŽIUI reikia.