Autorius: Rapolas Dadu

Su vaikiais labai smagu gaminti valgį. Pavyzdžiui pyragus. Jie ne tik, kad suvalgo pusę paruoštų obuolių, prizyzia paruošti dar, juos surija. Susipeša dėl tešlos. Iškepus pyragą jo nevalgo, arba atbulais dantim valgydami pritrupina ir dar palieka pusę gabalo.

Šaunu, kad vaikis išmoko išeidamas iš kambario ar tualeto išjungt šviesą. Taupom niūriom rudens dienom. Dabar beliko jam išmokt neišjungt šviesos kol aš dar esu toj pačioj patalpoj.

Šiaip tai, kai kurios tėvavimo dienos it darbas tarp dviejų, penkiolikos kilų, magnetų. Neduok die susilies, o jei susiliečiai prasideda kataklyksmai, muštynės, vienžo reikalai, kol išskiri. O brolis su sese nenumaldomai nori viena su kitu susikalt kaktomuša.

Išvarymas iš rojaus. Atskyrimas nuo bažnyčios. Cancelinimas. Prakeiksmas. Visa tai yra niekai palyginus su tuo, kokiai kančiai mus su Brangiausią pasmerkia vaikis mestelėdamas: – Aš jūsų į savo gimtadienį nekviesiu! Į aštuonioliktą gal, bet kol kas viskas veikia ne taip.

Sako vaikiais reikia pasitikėt, nu bet… PYPT! Vaikiam pasakiau, kad galės mamai padovanot gimtadienio proga dovaną, kurią užsakiau, bet tai paslaptis. Pirmi žodžiai Brangiausiai įžengus į namus: – Mes žinom paslaptį! Po sekundės, atskleidė paslaptį su visom detalėm.

Vaikis nori laikrodžio. Bet ans nepažįsta valandų. Jis imasi iniciatyvos ir prašo mokyt pažinti laiką. 1 diena – 24 valandos, pusę dienos – 12 valandų, valandoj 60 minučių. Knisamės per tuos 4 skaičius kokį 10 minučių. Bet paklausiu ko ir gaunu belenkokį kitą skaičių.

Mažiai lanko anglų kalbos būrelį. Klausiam dukros kaip pamoka. Viskas gerai, daug visko išmoko. – Tai kokius žodžius žinai? – Kaip bus beždžionė? – klausimu į klausimą dukra. – Monkey, – atsakom. – Tai va, išmokau monkey. Okey, mokos prastai, bet entuziastingai.

Dukra grįžo po šiurpadienio darželyje. – Pokštas arba saldainis? Na mes cukrum šert nenorint, tai rizikuojam: – Pokštas! – Gerai. Duok saldainį! Kaip paaiškėjo, nelabai žino ką reiškia pokštas, bet ką reiškia saldainis tai žino gerai.

Spalvinimui pasirengęs restoranas yra gėris. Susėdi su vaikiais, ir jei virtuvėj lėtapėdžiai, laikas greičiau bėga, ne taip erzinies, dėl dar nepatiekto maisto. Bet… Jei pieštukai nedrožti, o spalvint tik lapas, tai cammon! Nejau restoran savo pieštukus teks nešt?!

– Mama, žiūrėk! Mama, ŽIŪRĖK! MAAAMA! ŽIŪRĖK! Mama pažiūri. Nelabai supranta į ką, bet pažiūri. Tada… – Tete, žiūrėk! Aš ne durnas. Aš pasimokiau. Iškart žiūriu, nėr čia ko to triukšmo ir alaso visiems aplinkiniams kęst.