Autorius: Rapolas Dadu

Šiandien visa šeima įveikėm kilą per 12 minučių.
Na ir kas, kad visi ant dviračių.
Na ir kas, kad kažkas važiuoja nesidairydamA. O kai sakai dairytis, įvarvalina į gatves vidury apsidairyt.
Na ir kas, kad kelionės pradžioj kelią perbėgo juoda katė.
Bet viskas gerai.

Mažė žaidžia su drauge lėlytėm. Praeidamas vaikis:
– Jums vyrų atnešt? – pastebėjęs, kad vien tik moteriškos lėlės, pasiūlo sesei.
Po kelių minučių, prie monstrių bei barbių prisijungia Batmanas, Ironmenas bei Tanosas.

Vaikiams patinka, kai kartojas.
Žiūri tą patį filmuką daug kartų.
Klausos vienos ir tos pačios dainos.
Varto vieną ir tą pačią knygą.
Tad nenuostabu, kad prašymus susitvarkyt ar susiruošt reikia kartoti daug daug kartų, nes jiems patinka mūsų balsas ir kartojimas.

Mūsų darželio džiaugsmas, kad jis turi krūva būrelių.
Robotika.
Baletas.
Ffutbolas.
Krepšinis.
Keramika.
Toks liūdnesnis dalykas, kad kartais būreliai sukrenta į vieną dieną, vaikiai pavargsta.
Toks linksmesnis dalykas, mažiai vakare greit lūžta.

Užgavėnėms Brangiausioji paskolino mažei kelnes. Šventėj neprireikė, bet grįžusi dukra namuose jas užsimovė ir trinėsi visą vakarą maivydamasi ir niurnėdama:
– Gal mama man tas kelnes atiduos.
Pala, pala. 120 cm mergelka, tu jau dabar nukirtinėji mamos drabužius?

Anksčiau aš bijojau karo. Hipotetinio, tolimo.
Dabar bijau karo, kurį gali patirti mano vaikai. Ir šita baimė persmelkia kiekvieną apkabinimą, prisilietimą, nes gal tai paskutinės dienos, mėnesiai, metai kol dar karas nesudraskė mūsų širdžių ir šviesių žvilgsnių.

Viena iš demonų gaudytojų užduočių išpešt nelabojo tikrąjį vardą.
Mano mažiai Užgavėnėms pasidarė velniukų kaukes.
Pirmas žingsnis žengtas. Tikrą veidą jau parodė. Beliko tik tų Balzebubų tikruosius vardus išpešt, ir jau galėsiu parašyt, kad jie manęs klausytų.

Cha! Pagaliau galiu važiuot vaikio paspirtuku nebijodamas jo sulaužyt. Aišku, dar reik susilenkus, susirietus pasispirinėt, bet dabar ūkyje turiu dar vieną man tinkančią transporto priemonę.

Jaučiuos pertrauktas.
Ne, ne skersvėjis mane pertraukė.
VAIKIAI! VAIKIAI mane nuolat pertraukinėja. Aš jau net nustojau šalia jų būdamas galvot, kad ne duok die ką genialaus sumąstysiu, o tada jie pyst! pertrauks, ir dings nuostabi mintis.
Apie kalbėjimą net nekalbu.

Nežinau kodėl, bet… Po to kai vaikiai pabuvo vieni svetainėje, radau nubučiuotą televizorių.
Paklausius mažių WT*? Jie tik rodė viens į kitą, bet normalesnio paaiškinimo taip ir nesulaukiau.
Nu bet kam taip riebiai laižytis su teliku?
A?