Autorius: Rapolas Dadu

Išvedėm vaikius į mišką parėkaut. Parėkavo. Pašūkavo. Nusibodo greit, bo nieko nesuerzino, niekam nebuvo įdomūs jų klyksmai. Vienžo, grįžom į patalpas šūkaut, kur kaskart tėvai sureaguoja ir šiaip, daugiau dramos galima išspaust.

Mane dviejų greičių vaikiai pribaigs vieną dieną. Mažius skuodžia užpakalį užspaudęs, baisiai reik į tualetą. Vaikė gi, medituodama, lėto valso žingsniu pindzina iš paskos. Paleistų vidurių tiksinti bomba ir inkaras, toks vat tas tėvavimas šįkart.

Gyvenime kaip, sukaupi drąsą, prisipažisti meilėj ir toliau važiuoji: „myliu tave”, „aš tave taip pat”. Tačiau po metų, kitų, meilė yra, bet jaudulio prisipažinus nėr.
Bet kai vaikiai, patys, šiaip iš lubų, pasako mylintys tave.
Čia kiekvienąkart VAU! Suvirpa širdis.

Tie, kas tikisi, jog augindami vaikius patys nieko neišmoks, o tik patys visko mažius mokys, baisiai klysta. Niekas manęs tiek neišmokė kantrybės, susitaikymo, pakantumo, pagarbos, kaip tie MAŽI PARAZITAI!
Bet labiausiai jie many išlavino gebėjimą atsiprašyt.

Ateinu į darželį, dukra džiugiai:
– Aš šiandien pas direktorę buvau!
Man tokios kelionės malonių asociacijų nekelia, bet pasirodo su direktore valgė sausainius, gėrė kakavą.
Vienžo, pirmas darželio savivaldos susitikimas.
Nu ir reiks dar nupiešt svajonių darželį.

Užauginsiu nerdus – moksliukus keistuolius. Vakarieniaudami vaikiai žiūrinėjo Europos žemėlapį. Prieš miegą skaičiau jiems senovės graikų mitus. Užgesus šviesai dukra ant manęs supyko, kad jai nepapasakojau sutrumpintos „Žiedų valdovo” versijos.

Šiandien buvau griežtas. Maksimoj neleidau pirkt jokių žaislų, spalvinimo knygelių.
Gana yra gana!
Todėl vaikiai vos vos namo parvilko, vienas vaikišką enciklopediją, kitas senovės graikų mitus.
Lai kankinas, t.y. lai kankina dabar mane reikalaudami skaityt.

Seniukui jau daug metų. Jau daug metų jis gyvena darželio ritmu, bet… Bet jis taip ir neišmoko kas yra savaitgalis.
O dabar dar ir ilgasis. Teks vėl ir vėl ir vėl kęst jo nemokšiškumą.

Prie šventinio stalo paruoštos vietos visiems. Suaugėliams ir mažiams. Viskas sugrūsta, visi susipaudę.
Kelios minutės, stalas pustuštis. Vaikiai spruko savais reikalais paknebinėję maistą dėl vaizdo.
Vienžo, kitąkart galėsit valgyt ant grindų.

Supratau, kad tikroji kovo 8-oji į darželį dar neatėjo.
Nea, nea, tulpės veržės per kraštus. Auklėtojos nuo pat ryto skendėjo gėlėse, bet…
Bet darželyje nėra nei vieno auklėtojo vyro. Nei vieno auklyčio.
Tik treneris, ūkvedys ir kiemsargis.
Senobinis seksizmas.