Autorius: Rapolas Dadu

Vėl vakaras be teliko. Vaikiai žaidžia. Tai mes, vaikdirbiai, turim radijo teatrą. Kur yra dramos („Mergaite, ką tu darai?!”), detektyvo („Nužudė!”) ir … Spaidermenas.

Dukra sūnui kažką aiškina. Šis atsikerta:
– Neaiškink, tu čia ne viršininkas! Tu ne tėtis!
Pala, pala. Kad ir kiek jiems aiškinčiau, aš jiems taip pat ne viršininkas. Jie manęs neklauso dar labiau, nei kad viens kito.

Vaikis šiandien pasigamino karūną. Truputį teko padėt.
Dabar laukiam perversmo, kad mūsų, vaikdirbių, tironiją pakeis popierinę karūną nešiojantis monarchas.

Įtariu, kad auginu darboholiką. Jau kelintą dieną vaikis kartoja: „noriu išmokt, noriu užduotis daryt”. Pasiima sąsiuvinį ir dirba, rašo raidžių diktantus.
Buvo penktadienio vakaras…

Ploviau vaikių batus. Pagalvojau, kad dar kokius 8-10 dydžius teks pirkt, o po to jau nusistovės.
Tai va, vaikių senėjimą galima matuot ir taip, kiek liko batų dydžių iki jų pėdos nebeaugs.

#papathings

Vaikis grįžęs iš darželio zaunijo, kad nori daryt karūną. Nežinau kam jam jos, bet kai paklausiau atsakė:
– Noriu į ją žiūrėt.
Žinom mes tuos žiūrėtojus. Pirma žiūri, po to įsteigia monarchiją ir sukis kaip nori vasale.
Nors, kita vertus, o koks skirtumas.

Kad vaikiai sensta supranti iš to, kad vis daugiau ir daugiau normalaus maisto jie pradeda valgyt. Dingsta jų alkis vienaragių pienui bei fėjų sparneliams. Dabar tiks ir kiaušinienė.
Ot tai atgaiva tėvui virėjui.

Kiekvieną kart baseine ateina ta akimirka, kai varlinyke vaikdirbių mirksta daugiau nei dirbinių.
Žinioj, vanduo gi šiltesnis.

Išvedėm vaikius į mišką parėkaut. Parėkavo. Pašūkavo. Nusibodo greit, bo nieko nesuerzino, niekam nebuvo įdomūs jų klyksmai. Vienžo, grįžom į patalpas šūkaut, kur kaskart tėvai sureaguoja ir šiaip, daugiau dramos galima išspaust.