Autorius: Rapolas Dadu

Radau slaptą valiutą. Vaikis nori kokios paslaugos, ar šiaip nesąmonės, aš iškart biznio pasiūlymą: „aš tau paslaugą ar kokią nesąmonę, o tu man perskaitysi tiek puslapių”.
Kol kas mainai vyksta.
Faina keisti nesąmonę į vaiko išsilavinimą.

Grįžęs iš mokyklos vaikis entuziastingai:
– Tete, tete, žiūrėk ką išmokau!
Atsisuku, tikėdamasi vienokio ar kitokio švietimo sistemos pasiekimimo. Dėmesį sukoncentravęs į vaikį:
– Na? Rodyk.
Mažius susikaupia ir… atsiraugėja.
Jooo, iš vadovėlių to neišmoksi.

Alkoholio nevartoju jau seniai. Tiesą sakant, vaikiai manęs girto nėra nematę, taip seniai.
Tad jei kokių nesąmonių prikalbėsiu ar pridarysiu, o mažiai prisimins, tai negalėsiu nurašyti girtumui. Reikš, kad jų tėvukas durnystes blaivia galva darė.

Kartais vaikio iš vietos nepajudinsi. Reik eit, daryt, ans užstrigęs pykty, nieko nepaiškina, veda iš proto.
O kartais…
– Darom tai.
– Gerai.
– Einam ten.
– Gerai.
Ramiai, be entuziazmo, bet pozityviai.
Atrodo, kad jį apsėdusiam demonui taip reikia poilsio.

Labai bijau primeluot vaikiams. Tai vis ką nors aiškindamas pasitikrinu internete.
Vienžo, atrodo suaugęs diedas, jau galėtų ir žinot dalykus. Bet nea! Vis tikrina ir persitikrina, nes mat bijo, kad mažiai nusišnekės bei užtvirtins tą nesąmonė „mano tėtis sakė”!

Na va, pirmą kartą nuo mokslo metų pradžios išsitepliojau rankas rašalu.
Tiek prisiminimų!
Dabar jau galiu sakyti: „MES einam į pirmą klasę!”.
Tik dabartinis rašalas nusiplauna žymiai greičiau. Vat mano laikais tai rašalas buvo…
Iš bonkučių…

Žinot, aš jau gal norėčiau nebespėt su savo vaikiais. Žinau, kad greit taip bus, bet dabar esu įkliuvęs tarp lėto ir greito.
Einam, vienas prieky, kitas už nugaros. Vieną skubini, kitą stabdai.
Su skaitymu tas pats. Vienas kliūna, kankinas. Kitas pastraipas rija.

Per tą mokyklą tiek knygų perskaitysiu, kad ojojoi!
Mano Goodreadsai bus užkišti! Aišku, jei tik išdrįsiu registruot viską, ką per šiuos mokslo metus įveiksiu tikrindamas savo mažių skaitymą.
Viliuos, kad literatūrinio skonio nesusigandysiu.

Pasiėmiau savo ir kaimynų vieną į parduotuvę pėsčiom.
Jau galvojau, kad čia bus epinė kelionė, su dramom, iššūkiais. Vienžo, tikėjaus didvyrio verto žygio.
Bet buvo bais ilga ir nuobodi kelionė. Nieko nepamiršom, viską nupirkau.
Sensta mažiai, nuobodūs daros.

Galima vaikius aprengt ryškiai, kad anys nepasimestų. Bet visi taip daro. Eina tokia spalvotų grybų armija ir per tą margumyną saviškių nematau.
Geriau pačiam rengtis ryškiau, suaugėliai retai kada renkas ryškius paletus. Vat sūnus mane kitoj gatvės pusėj mane užmatė.