Autorius: Rapolas Dadu

Atrodo, kad dukra turi politiko gyslelę. Jaučia suktus klausimus ir suktai atsako.
– Su kuo šiandien buvo gera būt, su draugai ar su tėvais? – klastingai klausiu.
– Ir su draugais, ir su tėvais.
– Su kuo geriau?
– Draugais.
Nu, dar reik petreniruot politiko raumenuką.

Artėja savaitė, kai orai vėl bus vėsesni. Jūs man pasakykit, KAIP VAIKIAMS PAAIŠKINTI, kad prieš kelias dienas su šortais lakstė, o dabar vėl su striukėm reiks keliaut darželin?

Būnant svečiuos yra tas keistas momentas, kai jau reik judėti namo, bet kaip ir nesinori būt pirmam.
Tai tas pats dabar vyksta vakarais kieme. Nei vienas vaikdirbys nenori būt pirmas, bet jei kažkas pradėjo, tai galima ir savus parsivaryt prisidengiant, kad visi eina.

Fizikoj visos sistemos juda link ramybės. Šiluma išsisklaido. Judėjimas sustoja. Viskas rimsta.
Bet vaikiai… Net nusikalę, visą dieną praleidę lauke reikalaus leist juos į kiemą, kad jie galėtų dar palakstyti, parėkaut bei pažaist.
Jie gyvena pagal kitus dėsnius.

Vėl prasideda tas sezonas, kai vaikių veidus reikia gerai trinti prausiant norint nuplaut priskretusių ledų, dulkių, smėlio sluoksnį, iš po kurio išlenda pavargęs, įdegęs tavo mažiaus veidas.

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais, rinkau ir nupirkau dovaną Motinos dienos proga. Nes suprantat, paleist šešiametį su kortele internetan, ne geriausia idėja.
Tačiau, parodžius ką užsakiau (o stebukle!) jie nenubėgo mamai pasakot, kokia dovana jos laukia.

O, maratonas!
Bėgsim maratoną!
Jeee Kauno maratonas!
Nu ir nubėgom visi. Jau antrą kartą. Gal net jau ir tradicija.
Bet ne maratoną bėgom, pusantro kilo. Vaikius labiausiai motyvavo pažadas nusipirkt ledų po bėgimo.
papathings

Dar kalbos apie seksą nebuvo, bet žinau, kad daug nemuilinsiu. Neslapstysiu kūdikių kopūstuose, maksimose ar gandralizdžiuos.
Kodėl? Todėl, kad vaikiai viską savaip supranta. Kažkas rašė, kad prisiklausęs apie kopūstus, bijojo valgyti balandėlius.
Baisi fantazija.

Visad reikia tikrint ką vaikiai supranta. Vakaro skaitiniuos pasitaikė frazė: „išleido paskutinį kvapą”. Stabtelėjau paklaust mažių, ką tai reiškia.
– Paskutinį kartą pauostė.
Ok… ne taip dramatiškai ir ne taip jau teisingai. Gerai, kad ne paskutinį kartą paperdė.

Tėvavimas verčia išmokt atidumo. Negaliu sau leisti, kad kokia smulkmena praslystų, nes prasidės:
– kodėl man mažesnis, jam didesnis;
– kodėl nevienodai?
– man tas nepatinka, noriu kito!
Ir t.t., ir pan.
O kartais pagalvoju: „Nafig! Tegul pragaras prasideda DABAR!”