Autorius: Rapolas Dadu

Man reikia stabilumo!
Aiškumo!
Kas čia bus jei pradės belenką valgyt?
Anksčiau buvo paprasta. Tas valgo TĄ, nevalgo ANO. Antras valgo KITĄ ir net nebando ANO KITO.
O dabar?!
Kaip man dabar apsipirkt?
Bet svarbiausia… KĄ MAN DABAR PIRKT?
Jie pradeda valgyt belenką.

Žinau, kad nebūsiu įžymybė, kad prie mano mašinos neplus minios gerbėjų, kad per langą nesiverš į vidų.
Noriu padėkot savo vaikiams, nes jų dėka sužinojau kaip tai atrodytų.
Vos tik po atostogų kelionės įsukom į kiemą, prie mašinos pribėgo beveik visi kiemdraugiai.

Mažius išsikaulijo vaikiškus Messi futbolo marškinėlius. Dabar mieste stebi visus, kurie vaikšto su panašiais rūbais ir reikalauja mus skaityt vardus sportininkų, kurie yra ant marškinėlių.
Velnias, mums tas futbolas nigdi nebuvo įdomus, bet taip po truputį privers

Mano vaikai šią kelionę tikrai prisimins. Ir ne dėl skirtingų šalių, kurias pravažiavom. Ne dėl kalnų ar jūros vaizdų.
Ne!
Šitą kelionę jie atsimins, nes per vieną dieną gavo tiek ekrano laiko, kiek jo neturėjo jau kelis mėnesius.

Dasigyvenom. Vienas vaikis jau beveik visą picą surija vienas, sutaršo kepsnelius su skrudintom bulvytėm. Apie ledus iš vis patyliu.
Vienžo, greit teks pirkti ir maistą sau kavinėse. Neužteks likučių.

Parsinešt nuo jūros smėlio savo maudimkėj anoks čia bajeris. Visiem pasitaikė.
Mano vaikiai sugebėjo nuo Adrijos jūros paplūdimio iki namų trusikuose parsinešė neblogą krūvą akmenukų.
Aišku, žvyrą lengviau šluot.

Sutarėm su vaikiais apturėt siestą – visi pamiegos pietų, o vakare pasileisim plaukus ir varysim per kurortą. Vienžo, vaikiai numigo, aš nusnūdau, bet anys pabudo pilni jėgų, o aš pakirdau norėdamas papildomai pailsėt. Atsigavau tik po kelių valandų.

Vaikdirbiai turi būt treneriais. Visko treneriais.
Turi mažius išmokyt:
* plaukt;
* apsipirkt;
* žaist fulę;
* susigaudyt visokiuos reikaluos, kurių dar net nebuvo kai mus pačius treniravo.
Vienžo, turi išmokt ir visą tai gerai treniruot.
Belenkaip gi netreniruosi.

Dvi dienos kelionėj su vaikiais automobily. Bandau suprast, ar tai pavykusi ir lengva kelionė su mažais vaikais, ar… tie vaikai jau nebe tokie ir maži.
Nu nieko. Liko dar kelionė atgalios. Išsiaiškinsiu.

Mes kaip durniai sodindavom vaikius į galą ir tikėdavomės ramios kelionės.
Dabar vienas prieky, kitas gale. Kiekvienas turi asmeninį vaikdirbį pašonėj. Kelionės ramesnės. O ir sėdėti gale ne kiekvienas gali, tad labai mišinį ėm boso kelionėm dažniausiai mėgaujuos aš!